Netikras Hitleris prieš netikrą Leonardą

Praėjusį savaitgalį Londono Ridžent parke atidaryta jau ketvirtą kartą vykstanti kasmetinė komercinė meno mugė „Frieze“. Galėčiau pateikti statistiką iš informacijos spaudai: dalyvauja tiek ir tiek galerijų iš tiek ir tiek šalių, atstovaujami tiek ir tiek menininkų ir panašiai. Bet argi tai svarbu? Jų informacijoje yra daug įdomesnis dalykas – tikras riebių epitetų darželis. Čia puikuojasi tokie sakiniai: „Frieze“ meno mugė taip pat pristato didžiai gerbiamą kuratorių programą. Ši programa sudaryta iš kritikų aukštai vertinamų „Frieze užsakymų“ ir prestižiškųjų „Frieze pokalbių“. Visa renginio nuotaika ir taip jau švelniai pykina, o čia maloniai pasiūlo užsitepti dar vieną sluoksnį taukų.

O mugė tokia pati, kaip ir kitos: daug šlamšto ir vienas kitas neblogas, įsimenantis darbas. Bet pagrindinis dalykas, išryškėjantis meno mugėse, yra štai koks: kai tik menininkas dėl vienų ar kitų priežasčių – kartais sėkmės, o dažniausiai lipdamas per kitų galvas – patenka į kokią nors stambesnę parodą, pavyzdžiui, tarp Turnerio premijos nominantų, jo vardas bematant tampa preke, ir ją pasigriebia galerijos. O tada jau – ką minėtasis sėkmės džentelmenas/ė besukurtų, ką beišstenėtų, ką bebrūkšteltų, viskas yra gerai. (Pas mus, Lietuvoje, irgi visiškai tas pat, išskyrus tai, kad nėra komercinių galerijų ir pinigų veiksnio, lieka tik garbės veiksnys.) Mugėse visada gražu pažiūrėti ir paklausyti, kaip galerijų savininkai ir darbuotojai, pasidabinę būtinu aksesuaru, akiniais juodais rėmeliais, skalauja smegenis ne ką teišmanantiems, tačiau desperatiškai apsimetantiems išmanančiais kolekcionieriams – apie reikšmę, prasmę ir vertę.

Trumpai tariant, mene svarbiausia yra vardas. Visi skaito etiketes prie darbų ir tik po to susiformuoja nuomonę apie kūrinį. Pamatę žinomo menininko pavardę, visažiniškai linguoja: taip, išties geras darbas. O jeigu pavardė pasirodo nežinoma – raukia nosis, kad, na, nedaro tokio įspūdžio, ir gana.

Tuo tarpu visai kitoje Londono pusėje, kitame parke, už upės, „Dulwich“ paveikslų galerijoje, nuo praėjusios savaitės rodoma Mona Liza. Paauksuoto rėmo apačioje užrašas: L. da Vinci. Tačiau nei sargų, nei neperšaunamo stiklo – čia tik ankstyva kopija, tapyta XVII a. pradžioje, praėjus šimtui metų nuo tikrosios Lizos sukūrimo. Likimo ironija: kadangi kopijos meistras nenaudojo tokios sudėtingos ir rafinuotos tapymo technikos kaip da Vinci, jo darbas išsilaikė daug geriau: Lizos skruosteliai rausvi, dangus už jos – žydras, kalnai – geltoni, o jos drabužis – žalsvas. Taigi kiekvienas pasakytų, kad atrodo daug gražiau negu tas nurudęs, pajuodęs originalas, kuriame jau apskritai nelabai ką įžiūrėsi. Tai kodėl jis toks vertingas? Dėl Leonardo vardo? Dėl jo garsenybės statuso? O gal garsenybės statusas tam ir sukuriamas, kad „paprastiems žmonėms“ būtų aišku, kuris darbas tikrai geras, o kuris ne? Nes kaip kitaip žinosi? Kaip atskirsi?

Prieš kelias savaites mažame Anglijos miestelyje, privačiame aukcione, paprastai prekiaujančiame senais baldais, žemės ūkio padargais ir paukščių iškamšomis, buvo pardavinėjami paveikslai, priskiriami „vienam blogiausių pasaulyje dailininkų“ A. Hitleriui. Atrodytų, čia irgi sužaidžia tas pats garsenybės veiksnys (čia žodį „garsenybė“, be abejo, galima vartoti tik sąlygiškai): pirkėjai sulėkė iš viso pasaulio – Japonijos, Rusijos, Estijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos. Tik kad šiuo atveju paveikslai neturi jokios meninės vertės. Bet tai, kaip jau minėjau anksčiau, nelabai svarbu (žr. meno mugę „Frieze“). Tačiau, tarsi neužtektų to, kad tie paveikslai yra visiškas šūdas, jie dar ir netikri! Jau iš anksto daugelio ekspertų jie buvo paskelbti falsifikatais. Bet tas menkas trūkumas „šlovės“ kolekcionieriams visai netrukdo. Net ir padirbtas Hitlerio parašas, pasirodo, yra vertingas. Panašiai ir su mūsų Valdovų rūmais. Vardai ir simuliakrai valdo!

P.S. Šalia Monos Lizos kopijos pakabinta tikrosios reprodukcija. Galiu pasakyti: tikroji geresnė. O jeigu nežinočiau, kuri kieno? Tai neįmanoma.