Užmirštas medinis Vilnius

Andrius Surgailis. „Medinis Vilnius. Vytauto g. 49“

Knygynuose jau galima pamatyti Andriaus Surgailio nespalvotų fotografijų albumą „Medinis Vilnius“ (leidykla „Versus Aureus“). Tai daugiau nei pora šimtų kadrų, kuriuose užfiksuota Senamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių, Žirmūnų, Jeruzalės, Antakalnio, Valakupių, Užupio, Paplaujos, Markučių, Pavilnio, Rasų, Naujininkų, Vilkpėdės, Naujamiesčio rajonų medinė architektūra. Fotografuota 2005 ir 2006 metais. O Vilniaus mokytojų namuose veikia autoriaus į knygą neįtrauktų fotografijų paroda, kurią verta aplankyti kiekvienam, laikančiam save vilniečiu. Spausdiname knygai parengtą menotyrininkės Laimos Laučkaitės tekstą.

Senasis medinis Vilnius yra menkai pažįstama ir nepelnytai pamiršta miesto architektūros dalis, visiška priešingybė mūriniam senamiesčiui, prašmatniam barokinių bažnyčių, klasicistinių rūmų miestui, daugsyk įamžintam paveiksluose, fotografijose, atvirukuose ir albumuose. Medinis Vilnius – daug jaunesnė, kameriškesnė, demokratiškesnė už centrą ar senamiestį miesto marginalija, atsidūrusi paraštėse tiek geografiniu, tiek paveldosaugos požiūriu. Pakraščiuose tiesiogine prasme, nes išstumta į priemiesčius, pakraščiuose ir perkeltine, nes liko tarp antraeilių kultūros vertybių paveldo hierarchijoje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statyta medinė architektūra, XX a. antroje pusėje pamiršta visuomenės ir specialistų, XXI a. pradžioje sparčiai nyksta. Negailestinga gyvenimo logika: miestui plečiantis buvę priemiesčiai tampa jo rajonais, juose kyla nauji kvartalai, daugiaaukščiai namai, ir naujoji architektūra braunasi į medinukų teritorijas, agresyviai šluodama juos nuo miesto veido. Tačiau šis „mažasis“, jau baigiantis išnykti medinis Vilnius ne menkiau įdomus, bylojantis apie savitą miestelėnų gyvenimą, neskubų praėjusių dienų ritmą, harmoningą žmogaus santykį su architektūra ir gamta.

Mūrinis miestas niekada nemėgo medinės architektūros. Vilnius nuo viduramžių kratėsi medinių pastatų, ir ne atsitiktinai: miestą niokoję gaisrai greičiausiai sklisdavo medinukais. Tad miesto savivaldybė reikalavo, kad visi namai būtų su kaminais, kad skiedrų stogai būtų perdengti čerpėmis, galiausiai, kad mediniai statiniai šalia bažnyčių ar rūmų būtų išpirkti ir nugriauti. O 1766 m. Seimas iš viso uždraudė Vilniaus mieste statyti medinius namus. Taip medinė architektūra buvo išstumta už miesto sienos į priemiesčius. Vilniaus apylinkes nuo seno supo ne tik prašmatnios Verkių, Antakalnio, Tuskulėnų, Žvėryno, Vingio rezidencijos, bet ir sodybos bei mediniai dvareliai. Pastarųjų liko net pačiame miesto centre: netoli Arkikatedros, Labdarių gatvėje, iki mūsų dienų išstovėjo medinis lietuviškas dvarelis su mezoninu – paskutinis išnykusios rūšies palikuonis.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad medinis Vilnius yra kaimiškosios kultūros apraiška, tradicinės valstietiškos buities reliktas. Iš dalies taip ir yra: Šnipiškėse, Užupyje, Žvėryne gali išvysti tikrų kaimiškų kampelių su daržais ir ūkiniais pastatais. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, yra atvirkščiai, medinis Vilnius byloja miestietiškosios kultūros tradicijas, kurių iki šiol nesame suvokę. XIX a. pabaigoje Vilniuje sparčiai vystantis kapitalizmui, išaugo Naujamiesčio, Centro kvartalai, nutiestas prestižinis Šv. Georgijaus (dabar Gedimino) prospektas, kilo daugiaaukščiai gyvenamieji, visuomeniniai, pramoniniai statiniai. Kuo labiau augo miestai, tuo labiau stiprėjo priešinga tendencija: urbanizuotoje Europoje XIX a. antroje pusėje atsirado grįžimo į gamtą poreikis, pagimdęs naują miesto viziją ir net naują miesto tipą – „miestą-sodą“ (angl. garden-city). Greta senųjų kvartalų atsirado skendinčių žalumoje vilų rajonai. Įkandin Europos didmiesčių ir Vilniuje plito panašios idėjos, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statyti mediniai namai yra jau kapitalistinio miesto rekreacinės kultūros ženklai. Žalumos apsupti kotedžai Vilniuje buvo vadinami vilomis, nors jose gyventa ištisus metus. Noras suderinti miestą ir kaimą, civilizaciją ir gamtą įgyvendintas priemiesčiuose, kur urbanistinio gyvenimo privalumus praturtino amžių sandūroje vertintos estetinės, higieninės natūralios gamtos savybės. Minkštą, nuosaikų Vilniaus apylinkių klimatą, priemiesčių pušynus anuomet medikai laikė itin palankiais sveikatai, pagal jų rekomendacijas Žvėryne, Antakalnyje, Vilkpėdėje statyti ne tik gyvenamieji namai, bet ir ligoninės, sanatorijos.

Išsidėstęs kalvose, Neries ir Vilnios slėniuose, tarp miškų ir laukų, Vilnius išsiskyrė ypač vaizdingu kraštovaizdžiu, pirmapradės gamtos kaimynyste. Net pagrindinė miesto gatvė – Šv. Georgijaus prospektas – vedė per Nerį tiesiai į Žvėryno priemiestį, patį gražiausią vilų rajoną Vilniuje. 1901 m. miesto dūma prijungė Žvėryno, vadinto Aleksandrija, žemę prie miesto teritorijos ir išskaidė gatvėmis, o 1902 m. Žvėryno savininkas pirklys Vasilijus Martinsonas padalijo ją sklypais pardavimui. Čia, kaip ir kituose priemiesčiuose, iškilo jaukūs kotedžų rajonai.

Vilniaus priemiesčius miestelėnai ypač mėgo vasarą, gražios apylinkės buvo mėgstama jų laisvalaikio vieta. Jie keliaudavo į Verkius ar Trakus, kur vykdavo gegužinės ir piknikai, pėsčiomis traukdavo į Antakalnio, Žvėryno gamtą. Ypač populiarus viduriniosios klasės pasivaikščiojimų maršrutas vedė Rasų kryptimi, nors šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip atrodė šios fabrikų, sandėlių jau sugadintos vietovės. Išėjęs iš miesto pro Aušros vartus ir pasukęs į kairę, prieidavai akmeninį geležinkelio tiltą: nuo jo atsiverdavo žavus vaizdas į miestą, ypač vakarais, kai saulėlydžio horizonte bolavo bažnyčių bokštai ir tolimi miškai. Kiek tolėliau kairėje geležinkelio pusėje plytėjo Paplaujos slėnis, nusėtas mediniais nameliais, skendinčiais soduose, kurį amžininkai lygino su šveicarišku gamtos grožiu, madingais Vokietijos kurortais; šį susižavėjimą mena iki šiol likęs Karlsbado gatvelės pavadinimas. Eidamas dar toliau palei geležinkelį, pasiekdavai užeigą, pramintą „Geležine trobele“. Čia grodavo karinis orkestras, per Jonines susirinkdavo minios žmonių, šokdavo, dainuodavo liaudies dainas, o užeigos papėdėje šurmuliavo kermošius, pilnas prekeivių palapinių. Už „Geležinės trobelės“ į kairę augo ąžuolų giraitė su išsimėčiusiais medinukais, kertama siauro tapybiško tako. Miškui pasibaigus plytėjo žavus slėnis su vilų rajonu, pramintu Betliejumi. Jį perėję, nusileidę skardžiu ir persikėlę per upeliuką, iškylautojai užlipdavo ant aukšto, stataus, krūmokšniais apaugusio Vilnios upės skardžio. Čia atsiverdavo plati panorama: apačioje šnarėjo upė, šokinėjanti per akmenis, vingiuojanti žaliuojančia augmenija su kyšančiais dailučių užmiesčio vilų stogais. Taip atrodė Markučių priemiestis su dvaru, nuo XIX a. antros pusės priklausiusiu inžinieriui generolui Aleksandrui Melnikovui ir jo dukteriai Varvarai, ištekėjusiai už poeto Aleksando Puškino sūnaus Grigorijaus. Iki šiol išliko didelė medinė vila su parku ir tvenkiniais. Perėję pėsčiųjų tilteliu į kitą Vilnios pusę, iškylautojai patekdavo į Belmontą – gražųjį kalną, taip pat nusėtą vasarnamiais. Nuo Belmonto per miškelį buvo galima patraukti Užupio ar Antakalnio link. Kiekvienas rajonas turėjo savo nepakartojamą charakterį: archajiški medinukų skersgatviai Užupyje, dvareliais nusidriekęs, į kalnus įkopęs Antakalnis, taisyklingai išplanuotas erdvus Žvėrynas, plebėjiškos, chaotiškai susigrūdusios Šnipiškės, nuošali geležinkeliečių Vilkpėdė, puikių vaizdų Pavilnys, šveicariška Paplauja ir Markučiai, vilos, pasislėpę Valakupių, Leoniškių miškuose.

Andrius Surgailis. „Medinis Vilnius. Širvintų g. 2“

Atgaivą karštą vasaros dieną siūlė ir miesto centras, Gedimino kalno papėdės parkai: Bernardinų sodas su vasaros teatro paviljonu, Botanikos sodas su „Šumano“ restoranu, Bajorų vasaros klubas Trijų Kryžių kalno apačioje. Šveicariškas sodas veikė Subačiaus gatvės gale – terasomis besileidžiantis sodelis su fontanu, restoranu ir vasaros teatru. Žvėryne veikė kurhauzas „Ermitažas“. Paskui poilsiautojus į gamtą išsikeldavo miesto užeigos – „Europos“ viešbučio restoranas atsidarydavo Verkių užeigoje „Šiaudinė“ (Słomianka), kur miestiečiai atplaukdavo laivu ar atvažiuodavo autobusu, kursavusiu nuo 1914 metų. Lentvaryje veikė „Rivjera“ – pramogų kompleksas su restoranu, cukraine, kėgline, biliardu, valtimis, kur vasarą kasdien grodavo moterų orkestras, o svečius omnibusai ar brikai atveždavo iš Lentvario geležinkelio stoties. Antakalnyje prie Neries pakrantės kvietė „Kinijos“ restoranėlis. Vadinamajame Veršyne (Celętnik), Gedimino kalno apačioje, įrengtas, anot reklaminių skelbimų, vienintelis europietiškas paviljonas Vilniuje – B. Kulašinskio kavinė ir cukrainė. Jame grodavo net trisdešimt penkių muzikantų orkestras. Bernardinų sodo kavinė viliojo kitokiu repertuaru – čia griežė folklorinis orkestras iš Skala pod Ojcowem vietovės netoli Krokuvos. Šv. Georgijaus prospekto „Medžioklio“ (Myśliwy) restoranas gegužės mėnesį atidarydavo bufetą per arklių lenktynes Antakalnio hipodrome. Vilniečiai mokėjo mėgautis vasaros poilsiu, puikiais gamtos kampeliais, ir tai buvo ne tik turtingųjų, bet ir platesnių sluoksnių privilegija, rodanti miesto laisvalaikio kultūrą.

Pramoginių statinių, kaip ir vilų, architektūra dažniausiai buvo medinė: XIX–XX a. sandūros estetika reabilitavo medį kaip meniškai vertingą, natūralią, tradicinę ir nebrangią medžiagą. Medinių gyvenamųjų namų formų įvairovės būta didžiulės: čia ir valstietiškos trobos, ir kotedžai su mansardomis ir bokšteliais, ir nuomojami dviaukščiai statiniai, tačiau visi būtinai su verandomis, jungiančiomis namo vidų ir lauko gėlynus bei sodą. Apželdinimo menas ir verslas suklestėjo būtent amžių sandūroje. Kameriški, humaniški medinės architektūros masteliai, uždara, intymi nuosavo namo erdvė, ryšys su gamta suteikė viloms jaukų, harmoningą charakterį. Mediniai namai skirtingos stilistikos: daug lietuviškų kaimo trobų su langinėmis ir pjaustytais antlangiais, yra paveiktų XIX a. pabaigoje plitusio rusų folkorinio stiliaus, rasime madingos art nouveau krypties bruožų ir Lenkijoje populiaraus Zakopanės stiliaus. Vilniuje, kaip ir XIX a. pabaigos Europoje, plito vadinamasis „šveicariškasis“ stilius, atėjęs iš medinių Šveicarijos kalnų trobelių (chalet). Jis išsiskyrė konstrukcija: namo sienos buvo ne renčiamos iš rastų, o statomos iš sijų karkaso, apkalto lentomis. Ši konstrukcija pasiūlė ne tik naujovišką, paprastą bei nebrangų statybos būdą, bet ir naują estetiką: lengvas, atviras erdves su vaizdingomis verandomis, lodžijomis, balkonais. Šveicariško stiliaus pastatams būdingi nuožulnūs stogai, pastogių kraigai su statmenų prikaltėmis ar ažūriniu dekoru, daugybė profiliuotos, kiaurapjūvio ornamentikos. Ne tik vilos, bet ir vasaros pramogų statiniai – restoranai, klubų paviljonai, kurhauzai, kioskai, parkų vartai, net priemiestinės geležinkelio stotelės XIX–XX a. sandūroje statytos „šveicariškuoju“ stiliumi. Deja, jie neišliko, mūsų dienas pasiekė tik gyvenamoji architektūra. Tačiau XX a. pradžioje praeivius žavėję dailūs mediniai kotedžai su ornamentiniais pjaustinėjimais, dviaukštėmis stiklintomis verandomis, mansardomis ir terasomis šiandien atrodo apgailėtinai. Dabartinė jų išvaizda skiriasi nuo XX a. pradžios: susmegę į žemę, sutrešę, chaotiškai užlopyti, apaugę sandėliukais ir visokia nereikalinga manta, prišiukšlinti, jie baigia nugyventi savo amžių. Tačiau išsaugojo ramaus ir uždaro gyvenimo trupinius: apleistų sodelių užuovėjoje vilioja sukrypę stalai su improvizuotais suoleliais, kiemuose tebedžiūsta skalbiniai, aplink tebesitrina amžinieji įnamiai – katės, o žiemą tarpulangius senutės tebepuošia kičiniais žaislais, išdėliotais ant vatos. Medinukų rajonai XX a. antroje pusėje atiteko specifiniam, neturtingiausiam gyventojų sluoksniui: namai apšildomi anglimis, be patogumų, su vandens kolonėlėmis gatvėje buvo laikomi nekomfortabiliais, atgyvenusiais. Juose susitelkė marga, įvairiatautė Vilniaus publika, „tuteišų“, lenkų, baltarusių, rusų, lietuvių mišinys, čia glaudžiasi skurdo sugniuždyti, asocialūs, kriminaliniai elementai. Medinukuose gyvena ir tie reti vilniečiai, kuriems karta iš kartos pavyko išlaikyti nuosavus namus, nes absoliučią daugumą mūrinio Vilniaus gyventojų XX a. karai ir politiniai kataklizmai negrįžtamai išvarė iš miesto, o jų vieton atsikėlė nauji gyventojai. Tad medinukai išlaikė jau baigiantį išnykti ar asimiliuotis senąjį vilnietiškąjį pradą.

Medinio paveldo perspektyvos yra liūdnos. Paskutiniojo dešimtmečio kapitalizmo invazija ir statybos bumas pirmiausia nusitaikė į soduose skendinčius medinukus, užimančius itin brangiai mieste kainuojančią žemę. Nemažai medinių namų sunaikinta per remontus: jie perstatyti, apmūryti, su plastiko langais ir dailylentėmis. Retas namas autentiškai atnaujintas, išsaugojus seną išplanavimą, struktūrą, medžiagas, detales. 2004 m. Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi medinio Vilniaus architektūros paveldo apsaugos programos, tad gražiausi pavyzdžiai dar bus išgelbėti. Tačiau galybė jų, virtę benamių lindynėmis, išplėšyti, užkaltomis langinėmis, deginami ir griūvantys, stovi paskutines dienas. Medinė architektūra tebeskleidžia seniai praėjusių Vilniaus vasarų aurą, ji mena mažus miestiečių sekmadienių džiaugsmus ir kasdienybės ramybę, jaukų gyvenimo būdą ir santarvę su gamta. Pabandykime tai pajusti, vaikštinėdami medinio Vilniaus rajonais.

Laima Laučkaitė