Dailė

Raigardo pleneras

Tapybos paroda Druskininkuose

Erika Drungytė

iliustracija
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. „Šivos šokis“
A. Brazdžiūno-Dusės nuotr.

Druskininkuose kasmet vykstančio tapybos plenero „Raigardas“ iniciatoriai yra druskininkiečiai dailininkai, jau septintus metus sukviečiantys bendraminčius į paslaptingąjį Raigardo slėnį. Sako, kad juo tekantys upeliai kasmet keičia vagą, kad nugarmėjęs nežinion miestas nepranyko iš mitinės atminties, o Švendubrės Velnio akmuo spinduliuoja ypatingą energiją, iš kurios randasi kūrybiniai impulsai. Kas kartą ritmingai (cikliškai) atkartojami veiksmai įtvirtina idėją, jos virtimą kūnu. Regis, dar nė viena šių plenerų paroda nebuvo nusivilta. Spalio 7 d. V.K. Jonyno galerijoje Druskininkuose savo darbus pristatė parodos „Raigardas 2006“ plenero dalyviai: Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Saulius Rudzikas, Eimutis Markūnas, Ričardas Bartkevičius, Eugenijus Varkulevičius, Irma Leščinskaitė, Darius Joneika ir Jovita Aukštikalnytė. Šioje parodoje labai ryškiai buvo juntama žemės dvasia, anapusinės erdvės aidai, didelių permainų nuojautos. Pasaulį kuriantis ir griaunantis Šiva Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveiksle „Šivos šokis“ įgijo lietuviškos rupūžės pavidalą. Šis gyvis mūsų pasąmonėje yra ne mažiau mitinė būtybė, mirštančio ir atgimstančio pasaulio atitikmuo. Gal todėl įspūdingas tapybos darbas išryškėjo kaip svarbus akcentas. O rudeniško minoro sklidinas „Kūrybos metas baigtas“, gimęs iš Vytauto Mačernio eilutės, nuojautomis labai artimas Sauliaus Rudziko darbui „Dedikuota Arūnui Vaitkūnui“. Ekspresijos ir gilaus, vyriško sielvarto geluonimi paženklintas vaizdinys, iš vertikalių pamėgtųjų potėpių išlaisvinęs Saulius ranką, liniją veda apskritimo link, tarsi rišdamas atminties siūlą.

Eimučio Markūno paveikslai irgi dairosi šešėlių, slystančių mūsų atmintimi lyg akies obuoliu, spalvos oponuoja intensyvumu, vaizdiniai švelniai prisiliečia prie simbolinių erdvių: sodai, alėjos, paženklintos vietos, pietos kontūrai. Irmos Leščinskaitės „Abstraktūs“ išsiskiria didesniu formatu, intensyviu raudoniu, kuriame šviesos daugiau nei agresijos ar fatališkumo, dažnai būdingų šiai spalvai. Dariaus Joneikos diptikas „Ta“ yra tikras malonumas gurmanams, pasigedusiems čiurlioniško filosofijos sluoksnio. Šis darbas išsiskiria visame parodos kontekste savo šviesa. Jovitos Aukštikalnytės koliažai ironizuoja, polemizuoja ir aktyviai ieško dialogo. Tik vilniečio Ričardo Bartkevičiaus natiurmortai, kurių pagrindinis objektas – „linksmasis grybukas“, atvirai mėgaujasi lengvabūdišku pajuokavimu etnografiniais motyvais. Eugenijus Varkulevičius parodą apjuosė Raigardo miškais, „užrašytais“ ant popieriaus juostelės, primenančios pabraižytas kino juostas. Jis buvo viso šio plenero filmininkas – Meko maniera nufilmuoti kelionės ir paveikslų gimimo momentai tapo parodos pasigardžiavimu. Filmuotą medžiagą menininkas demonstravo ekraną įkišęs į židinio ugniavietę.