Lėlių teatras suaugusiems? Būtent!

„Tegyvuoja Pančas!“

Lėlių teatras suaugusiems daugeliui jaunesnio amžiaus Lietuvos žiūrovų skamba daugiau kaip egzotika. Tačiau tie, kurie atsimena Vitalijaus Mazūro, Gintaro Varno „Šėpos“ arba užsienio statytojų spektaklius, galėtų paliudyti, kad lėlių teatras suaugusiems gali būti ne mažiau įdomus, kelti sau ne menkesnius meninius tikslus ir ne prasčiau juos įgyvendinti negu dramos teatras.

Pajusti šio pas mus jau primiršto teatro skonį bus galima šio mėnesio pabaigoje. Vilniuje spektaklį „Tegyvuoja Pančas!“ suvaidins lenkų Bialystoko lėlių teatras, atvykstantis pagal mainų su Vilniaus teatru „Lėlė“ sutartį. Spalio 26 d. 18 val. šis lėlių spektaklis suaugusiems (ir tik suaugusiems!) bus suvaidintas „Lėlės“ teatro Didžiojoje salėje. Be to, puikus įvadas norint geriau suprasti ir įvertinti šį spektaklį, o ir lėlių teatro meną apskritai, bus dr. Mareko Waszkielio, Bialystoko lėlių teatro vadovo (ir Aleksandro Zelwerowicziaus Varšuvos teatro akademijos Bialystoko lėlių teatro skyriaus prorektoriaus) paskaita „Tarp Rytų ir Vakarų. Lėlininkystės tradicijos ir dabartis“. Paskaita pristatys tradicinio (Kinijos, Vietnamo, Indonezijos, Indijos, Japonijos) ir modernaus (Nevilie’io Tranterio, Ilke’s Schonbeino, Dudos Palvos, Franko Soehnle’s) lėlių teatro panoramą, iliustruotą videomedžiaga. Paskaita „Tarp Rytų ir Vakarų...“ prasidės prieš spektaklį „Tegyvuoja Pančas“, 16.30, teatro Mažojoje salėje.

Spektaklis „Tegyvuoja Pančas!“ (scenarijaus autorius Włodzimierzas Fełenczakas, režisieriai Wł. Fełenczakas ir Wojciechas Szelachowskis, dailininkas Wiesławas Jurkowskis, kompozitorius Jerzy Derfelis, aranžuotė Mareko Kulikowskio), sukurtas 1995 m., buvo pripažintas prieštaringiausiu programos spektakliu Vroclavo vieno aktoriaus ir mažųjų formų teatrų festivalyje 1997 metais. Kaip rašė teatrologas Krzysztofas Kucharskis, „Pančo istorija padalijo žiūrovus į dvi grupes – vieni protestavo prieš vulgarumą ir brutalumą, kiti pabrėžė stiprų, net agresyvų tikrovės komentavimą, teigdami, kad tai – šūvis į „dešimtuką“.

Bialystoko žiūrovai šį spektaklį žino jau daugiau kaip dvidešimt metų, nes pirmasis Włodzimierzo Fełenczako parengtas pastatymas įvyko dar 1973-aisiais. Palyginti su pirmine versija, dabartinis spektaklis labai pasikeitė – pagrindinis veikėjas, neatsilikdamas nuo pasaulio, tapo agresyvesnis, plėšresnis ir dar labiau bejausmis. Toks jis ir turi būti, nes taip atrodo pasaulis pagal Pančą. „Tam, kad būtų galima pavaizduoti pasaulį ir atskleisti jo juokingumą, – sako vienas spektaklio veikėjas, – žmogaus dvasia išrado lėlių teatrą, kurio pirmasis aktorius yra juokdarys.“

Pagrindinis spektaklio veikėjas yra figūra, atėjusi iš italų commedia dell’arte. Prancūzijoje jis žinomas Polišinelio vardu, Čekijoje vadinamas Kašpareku, o Anglijoje – ponu Panču. Kaip ir kitos commedia dell’arte figūros, jis atstovauja vienam konkrečiam tipui – yra vulgarus ir klastingas, gali būti žiaurus, tačiau jo elgesys suduoda skaudų smūgį veidmainystės ir manieringo etiketo pasauliui, kurį valdo pinigai ir... moterys. Pančo maištas nukreiptas prieš visus visuomenės gyvenimo sluoksnius ir institucijas – šeimą (jis nepasigaili nei savo žmonos, nei vaiko), nuo jo rankos žūva teisingumo sargai (policininkas, teisėjas ir budelis), jis nepasigaili nei gydytojo, nei elgetos, nei miesčionio kaimyno. Spektaklio pabaigoje, kai Pančas jau stovi kartuvių šešėlyje, iš jo lūpų pasigirsta jam būdingi žodžiai: „Jei įstatymas skirtas visiems, ir ne tik mane, bet ir kitus ponus turi teisti, tai kartuvėse pasigendu daugybės vertingų kompanionų! Bet įstatymų geluonį atšipinti galima auksu. Jei būtų kitaip, žemė po kartuvėmis niekad nebūtų tuščia!“

Anot kritikės Olgos Kulczyckos, spektaklis „Tegyvuoja Pančas!“ „tiksliai pataiko į tamsiuosius žiūrovo sielos užkaborius. Provokuoja, erzina, nervina, tačiau verčia mąstyti, nepalieka abejingo.“

Be „Pančo“, Bialystoko aktoriai suvaidins ir spektaklį vaikams bei visai šeimai „Guliveris“ Jonathano Swifto romano motyvais. Šis režisieriaus Ondrejaus Spišįko ir scenografo Františeko Liptįko, kompozitoriaus Krzysztofo Dziermos bei aštuonių aktorių darbas yra gavęs pagrindinį lenkų kritikų prizą ir ne vieną apdovanojimą už aktorystę, režisūrą, scenografiją ir muziką. Pagrindinis veikėjas įsigilinęs skaito Swifto romaną, kurio kiekvienas skyrius perkelia jį į vis kitus pasaulius. Ilgainiui riba tarp objektyvios realybės ir meninės fikcijos, tarp svajonių ir tikrovės išnyksta. Panašią metamorfozę patiria atskiri scenografijos elementai. Spektaklio erdvės santykius ir proporcijas išreiškia ir spektaklio garsinis audinys: liliputų nematome, jie cypia kaip pelytės, o milžinai – nepaprastai triukšmingi. Kritikė Małgorzata Lichecka rašė „Spišįkas ir Liptįkas – naujoviškai į lėlių teatrą žiūrinčių kūrėjų tandemas – stengėsi sukurti spektaklį, kuris būtų lengvai suprantamas ir vaikams, ir suaugusiems. Pastariesiems jie teigia – nebijokite vaizduotės. Žiūrėkite, mes jos nebijome ir štai jums rodome iš pirmo žvilgsnio kuklų spektaklį, pasakėlę vaikams. Įsižiūrėję atidžiau, pastebėsite jame jausmų ir galimybių gausą.“

Alma Braškytė