Miesto metamorfozės

Oho!

Jau kurį laiką magėjo žvilgtelėti, kas dėjosi Lilyje, kai jis 2004 m. dalijosi Europos kultūros sostinės titulu su Genuja. Mat Lilį, regis, labiausiai linksniuoja RAE tyrimo autoriai. Lilio misijos aprašymą jie pavadino „sukrečiančiu“. Priminsiu: „Mes susapnavome Lilį kaip erdvėlaivį, keičiantį laiko struktūrą, kaip vietą, kur visi gali gyventi savo ritmu, keliauti per egzotiškus paralelinius pasaulius, kirsti naujai atsivėrusias ir jau išnykusias sienas, (...) metamorfozės procesas su galimybe ir energija nuolat permodeliuoti pasaulį“. Lilio organizacinė taryba paminėta kaip didžiausia – 42 žmonės, suskirstyti į tris „koledžus“: institucinį, ekonominį ir kultūrinį. Lilis buvo unikalus ir tuo, kad įtraukė į šventę viso regiono ir net Belgijos savivaldybes – iš viso 193 (paskelbtas šūkis: „Pamirškime sienas! Arba verčiau pagaukime jų energiją...“).

Lilis subūrė daugiausiai vadinamųjų „ambasadorių“, t.y. savanorių, padėjusių skleisti informaciją ir įgyvendinti projektus (17 800, tuo tarpu Briugėje jų tebuvo 85). Savanorius skatino tai, kad jie atstovavo savo miestui ar kaimui, iš tikrųjų buvo ambasadoriai. Pavyzdžiui, vienas toks ambasadorius, vardu Bajou, per metus susuko daugiau kaip 40 videofilmų apie Lilį, kiti prikūrė tinklalapių ir interneto dienoraščių.

Lilio kultūros sostinės atidaryme dalyvavo taip pat rekordinis skaičius žmonių – 600 000, o renginiuose per metus apsilankė apie 9 milijonai. Labiausiai išaugo ir Lilio turizmas – 100 procentų. Kultūrinėje programoje buvo 2500 projektų – daugiausiai iš visų (palyginimui – Grace jų buvo tik 108). Lilio programos biudžetas ir vėl buvo didžiausias – 58,6 milijono eurų, taip pat kaip ir organizacinės išlaidos – 73,7 milijono (žurnalistas Charles’as T. Downey atkreipė dėmesį, kad tai tiek pat, kiek tais metais JAV padidino biudžetą naujų plutonio galvučių atominiam ginklui gamybai). Tad tikrai metas patikrinti, kas slypi po šiais įspūdingais, bet vis tiek sausais skaičiais.

Lilio didybė ir depresija

Lilis – trečioji Prancūzijos kultūros sostinė (1989 m. buvo Paryžius, o 2000 m. – Avinjonas). Jis yra Šiaurės Prancūzijos regiono Nor Pa de Kalė (Nord/Pas de Calais) sostinė ir istorinis flamandų miestas. 1966 m. Lilis buvo tikras metropolis, ketvirtas pagal dydį Prancūzijos miestas – jame pačiame ir jo priemiesčiuose gyveno 1,2 milijono žmonių. Tačiau 8–9-ajame dešimtmečiuose užsidarė Lilio tekstilės gamyklos ir anglies kasyklos, ir mieste prasidėjo poindustrinė depresija. Galbūt todėl paprastai įsivaizduojama, kad Lilis yra pilkas ir neįdomus, kaip, beje, ir visas šiaurinis Prancūzijos regionas. Tad visai suprantama, kad siekdamas kultūros sostinės titulo Lilis tikėjosi atsigauti ir pagerinti savo įvaizdį, savo niūrų poindustrinį apdarą nudažyti naujomis spalvomis. Vietos laikraštis „La Voix du Nord“ savo tinklalapyje išreiškė viltį, kad „nuo 2005-ųjų niekam nebeatrodys keista, kad stambūs keliaujantys renginiai privalo stabtelėti šiaurėje pakeliui iš Paryžiaus į Berlyną ar Niujorką“.

Todėl sulaukęs nominacijos, Lilis ėmėsi energingai viską organizuoti taip, kad rezultatai liktų ir ateičiai. Pirmiausia buvo užmegzti ilgalaikiai partnerystės ryšiai su 300 vietos įmonių ir verslininkų, kurie gavo „Lilio 2004 komersanto“ ženklelį. Jų vitrinose visus metus puikavosi renginio spalvos, be to, centrinio Lilio verslininkų grupė surengė dvidešimties parodų „Menas širdyje“ ciklą. Iš vietos verslininkų Lilio programa sulaukė 17 proc. pajamų, mat, kaip teigia organizatoriai, jie taip pat pasišovė kovoti už regiono įvaizdį. Teigiama, kad metų gale verslininkai ir prekybininkai džiaugėsi dalyvavę kultūros sostinės renginiuose. Taigi Lilis sukūrė jungtį tarp dviejų sunkiai susieinančių gyvenimo sričių – kultūros ir verslo.

Kitas žingsnis – infrastruktūros gerinimas. Buvo rekonstruotas Lilio operos teatras ir Sandeleno viešbučio muziejus. Viešąsias erdves išraižė nauji pasivaikščiojimo takai, įrengtas naujas sporto parkas riedlentininkams, o palei Diolio upę pradėtas kurti ilgai lauktas didžiulis (apie 600 hektarų) žaliasis parkas – miesto plaučiai. Bet labiausiai Lilis pasižymėjo tuo, kad inicijavo dvylikos apleistų pastatų – bažnyčių, ligoninių, vienuolynų, gamyklų, pašto įstaigų – visame regione ir Belgijoje renovaciją bei pavertimą meno centrais, jie buvo pavadinti „Maisons Folie“ (Kaprizų namai – tai aliuzija į XVIII–XIX a. aristokratų madą savo žemėje pasistatyti keistų ir visiškai nefunkcionalių pastatų – „kaprizų“). Jų paskirtis – suvesti menininkus ir vietos gyventojus, kurie čia gali užsiimti kūryba, bet nebūtinai menine: tai gali būti performansai ir medijų menas, bet taip pat ten galima gaminti valgį, pasakoti istorijas ar tiesiog kartu papietauti. Nereikia nė sakyti, kad visiems šiems užsiėmimams buvo sukurtos atitinkamos sąlygos. O slaptasis tokių centrų tikslas, pačių organizatorių žodžiais tariant, – „atimti iš kultūros šventovių paslaptingumo aurą ir paskatinti bendruomeniškumo jausmą“.

Dar viena netradicinė erdvė – nuo balandžio iki liepos vidurio Lilyje stovėjęs cirko palapinių miestelis, kuriame vyko naujojo cirko, britų popmuzikos, klounų, hip hopo, nepriklausomo džiazo, akordeono, čigonų muzikos, elektroninės muzikos ir kitokie renginiai. Šis miestelis buvo pastatytas siekiant sukurti dinamišką centrą keturių skurdžiausių Lilio rajonų kryžkelėje, užpildyti jį kultūros sostinės dvasia. Kaip teigė organizatoriai, „vizualieji menai maitinasi „nemeninėmis“ erdvėmis tiek pat, kiek ir muziejais“.

Kultūra kaip menas gyventi

Rengdamas kultūros programą, Lilis ne šiaip sau prismaigstė metus įspūdingų renginių, bet, užsimojęs pakeisti miestą, turėjo rasti būdą, kaip į procesą įtraukti visus visuomenės sluoksnius, nes kitaip, metams pasibaigus, viskas liks kaip buvę. Todėl buvo pasirinktas platus kultūros apibrėžimas – „menas gyventi“, pagal kurį „tikrasis“ menas yra tik galimybių viršūnėlė. Menui neliko nieko kito, kaip iš tikrųjų „išeiti į gatves“ – net ketvirtadalis renginių vyko viešosiose erdvėse. Pavyzdžiui, klajojanti opera „Oposito/Le clef des chants“ dvylikos miestų centrinėse gatvėse atliko gražiausias arijas. Įvairūs intervenciniai projektai kvestionavo įprastą erdvės suvokimą, provokavo ir, pasak vieno organizacinės tarybos nario, vertė žmones svajoti.

Per stambiausią gatvės renginį – kultūros sostinės atidarymą – buvo suvaidintas „Baltasis balius“, kurį dadaistas Man Ray’us inscenizavo Paryžiuje dar 1930 m., sukėlęs sensaciją tuo, kad judančius vaizdus projektavo ant baltai apsirengusių žmonių. Tą patį vakarą Lilio operos teatras atliko Hectoro Berliozo „Geležinkelių kantatą“, kuriai pritarė pučiamųjų orkestras, važiuojantis traukiniu iš Paryžiaus, bei chorai, atvykstantys traukiniais iš Briuselio ir Londono.

Vis dėlto svarbesni buvo gal ne tokie įspūdingi, bet laukiami bendruomeniniai projektai. Didžiulėje programoje „Idealus miestas“ dalyvavo šimtai pradinių, vidurinių ir technikos mokyklų. Mokiniai galėjo parodyti įvairias savo galimybes: architektūros, literatūros, gastronomijos, taip pat mąstydami apie idealią ateitį ar naująjį „gyvenimo meną“, kurį įkvėpė kultūros sostinės renginiai. Rezultatas – daugiau kaip 900 projektų. Dar vienas suartinantis projektas – „Pojūčių satelitas“ – buvo tiesiog didžiulis tuščiaviduris riešutas, kuriame tūkstančiai vaikų žaidė tol, kol jis apkeliavo 150 miestų.

Kitame bendruomeninių renginių spektro pakraštyje – klubinė kultūra. Rengėjų manymu, Prancūzijos šiaurė yra atviras elektroninei muzikai regionas – 9-ojo dešimtmečio pabaigoje čia pat, anapus sienos su Belgija, buvo atidaryti pirmieji Europoje technomuzikos klubai. Taigi naktiniai klubai buvo kultūros sostinės metų širdies ritmas. Iš seno pašto sukurtoje „Tri Postal“ erdvėje vyko elektroninės muzikos naktys, į kurias buvo sunku patekti. „Laboratorijų gamykloje“ propaguotas hiperurbanistinis gyvenimo būdas, o lapkričio 20 d. kultūros sostinės uždarymas prasidėjo elektroninės muzikos popiete... vaikams iki 12 metų.

J. Corbeel nuotr.

Bet Lilis neapsiribojo „duona ir žaidimais“ – reikėjo įterpti į visuomenės gyvenimą ir tai, kas vadinama aukštuoju menu. Taigi buvo sugalvota atvežti ir eksponuoti didžiuosius meno šedevrus į tuos miestus, kurie neturi muziejų. Pavyzdžiui, Ljeveno (Lievin) miesto rotušėje išdidžiai sėdėjo Auguste’o Rodino „Mąstytojas“, o Olnua-Eimeri (Aulnoye-Aymeries) miestelyje minios plūdo pasižiūrėti Picasso. Ši patirtis visiems patiko – iškart pradėta galvoti, kaip ją pratęsti, ir štai Luvras pažadėjo 2008 m. Lanse atidaryti savo filialą.

Keistis ir svajoti

Pagrindinė Lilio tema – metamorfozės – reiškė, kad buvo nuolat transformuojama miesto aplinka. Taigi Patrickas Jouinas panardino Flandrijos traukinių stotį į rausvą šviesą, keturiuose miestuose Lucie Lom instaliavo 12 metrų nuo žemės aukštyn šaknim „Kabantį mišką“. Taip pat buvo galimybė apsilankyti buvusiose anglies kasyklose – pavaikščioti nebenaudojamais geležinkeliais, aptinkant angliakasybos paveldą ir menininkų intervencijas. Iš Lilio kilęs garsus kvapų dizaineris Serge’as Lutensas sukūrė vietos kvapų labirintą (juodos žemės, purtomų paklodžių, traškančių vaflių aromatas), o belgų madų dizaineris Walteris van Beirendonckas – „Svajonių kubą“. Metro tuneliuose kažkaip buvo instaliuoti peizažai, kurie pajudėjus traukiniui taip pat pajudėdavo. Savaitgaliais, kurie prasidėdavo penktadienio vakarą „mėlynąja valanda“, vyko „Paralelinių pasaulių“ renginių ciklas, siūlantis susipažinti su įvairių pasaulio šalių – JAV, Japonijos, Kinijos, Meksikos, Afrikos – kultūra ir gyvenimo būdu.

O šiaip visa programa buvo padalyta į tris sezonus. Pirmojo sezono metu, matyt, norėdamas nusimesti pilkąją praeitį, Lilis kreipėsi į ateitį – tai buvo daugelį projektų jungianti tema. Parodose „Robotai!“, „Ateities automobiliai“ ir „Ateities kinas“ utopinės ateities vizijos eksponuotos šalia „praeities ateities“, t.y. to, kaip anksčiau buvo įsivaizduojama ateitis, kartais tapusi mūsų dabartimi. Robotai metro, vaškiniai aktoriai, grindyse įmontuoti ekranai, natūralaus dydžio žvaigždžių uostas, nešiojami namai, pripučiami drabužiai savaitgaliui Marse, virtualios meškerės, daržoviniai ginklai, nomadiški baldai, švarkas-miegmaišis, interaktyvus akvariumas, miestas iš sausainių – toks buvo žvilgsnis į ateitį.

Antrasis sezonas buvo garsenybių ir didžiųjų parodų sezonas – vyko Piterio Pauliaus Rubenso, Pablo Picasso, Ingres’o, taip pat šiuolaikinio Afrikos meno ir videožaidimų parodos. Buvo prisimintos ir regiono garsenybės – Henri Matisse’as, iš Lilio tekstilės gaminių sėmęsis įkvėpimo savo tapybos ornamentams, rokoko tapytojas Watteau, egiptologas Auguste-Mariette’as ir šiuolaikinis menininkas Eugene’as Leroy. O trečiasis sezonas buvo skirtas menui mūsų kasdienybėje – čia dominavo architektūros ir dizaino projektai. Miestas sulaukė daug stebinančių ateities vizijų ir meninių pasiūlymų, kurių įkvėpimo šaltinis – kasdienybė. Taip pat tai buvo proga apmąstyti XXI a. miestą, jo praeities ir dabarties mutacijas ir pasvajoti apie ateities architektūrą.

Šia ateities gaida ir baigsiu.

Taigi nepaisant to, kad Lilis, kaip sakoma, yra miestas, „kur niekad nešviečia saulė“, žmonės visus metus praleido lauke stebėdami ir dalyvaudami miesto metamorfozėse. O patys organizatoriai teisūs, pasiūlę prisiminti jogą: „Norėdamas suspėti į visus metų įvykius, turi išmokti atsipalaiduoti...“