Mėgstamiausias metų laikas

„Lėlės“

Otakaras Vavra į kiną atėjo dar 4-ajame dešimtmetyje, jis kūrė filmus ir karo metais, o po karo dalyvavo kuriant kinematografijos nacionalizacijos projektą. Nuo 1947 m. Vavra užėmė daug aukštų postų, įpareigojusių jį aiškiai formuluoti ir diegti idėjines ir menines Čekoslovakijos kinematografo kryptis. Tačiau jis sugebėjo išsaugoti ir itin profesionalaus režisieriaus reputaciją ir sukūrė ne vieną sėkmingą ekranizaciją.

Nuo 1956 m. Vavra vadovavo kino ir televizijos režisūros katedrai garsiojoje čekų Naujosios bangos kadrų kalvėje FAMU. Jo mokiniai buvo ir svarbiausi šios krypties kūrėjai Vera Chytilova, Jiri Menzelis, Evaldas Schormas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vavros kūryboje įvyko savotiškas lūžis – jis pradėjo ekranizuoti vieno lyriškiausių čekų poeto ir rašytojo Františeko Hrubino kūrinius. 1966 m. sukurtame filme „Romansas kornetui“ (LTV, 25 d. 23.10, LTV2, 26 d. 22.10) Vavra trečiąkart prisilietė jo kūrybos. Tai – liūdna jausmų brendimo drama. Jos herojai – kaimo Romeo ir Džuljeta. Manau, kad ne vienas vyresnės kartos žmogus dar gerai prisimena šį lyrizmo ir melancholijos persmelktą filmą.

Dar viena brendimo drama yra australų aktoriaus Steve’o Jacobso režisūrinis debiutas „Ispanė“ (BTV, 22 d. 00.05). Veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pradžią, kai į Australiją plūstelėjo imigrantai iš Italijos ir Ispanijos. Filmo herojės yra motina ir jos paauglė dukra. Tėvas gyvena atskirai, jis paliko šeimą dėl australės blondinės, matyt, manydamas, kad taip bus lengviau įsilieti į vietinę bendruomenę. Jei atvirai, man kupinas viduržemiškų aistrų siužetas pasirodė ne toks ir svarbus. Daug įdomiau yra sekti, kaip paauglė, o vėliau ir mergina Liusija bando pritapti svetimoje visuomenėje, prie svetimų papročių, peizažų, gyvenimo būdo, realizuoti save, prasimušti. Įdomiai brėžiama ir jos santykių su motina linija. Iš visko sprendžiant, scenarijus, kurį parašė aktorė Anna Maria Monticelli, yra autobiografiškas.

Kitas autobiografiškas filmas – argentiniečių režisieriaus Alejandro Agresti (jo filmas „Namas prie ežero“ neseniai rodytas kino teatruose) „Valentinas“ (LTV, 22 d. 13.30). Jis grįžta į savo vaikystę 1964-ųjų Buenos Airėse ir pasakoja apie devynerių metų berniuką, kurį tėvai paliko auklėti ekscentriškai močiutei. Ją suvaidino puikioji Carmen Maura, vien dėl to filmą verta žiūrėti, paslinkus į šalį garuojančius sekmadienio pietus.

Iš kino įdomybių patarčiau nepražiopsoti ir 1943 m. britų režisierių Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio sukurto filmo „Pulkininko Blimpo gyvenimas ir mirtis“ (LTV2, 22 d. 17.50). Filmas taip tyčiojosi iš britų tradicionalizmo, kad net pats Winstonas Churchillis uždraudė jį rodyti kitose šalyse, ypač JAV. Ten premjeros juosta sulaukė tik 1945 m., bet prieš tai buvo drastiškai apkarpyta. Filmo veiksmas prasideda dar per Būrų karą, kuriame dalyvauja jaunas britas Klaivas Kendis. Paskui jis atsiduria Vokietijoje, kur susipažįsta su anglų kalbos dėstytoja Edita, grįžta į Angliją, kur veda į Editą labai panašią moterį, o šiai mirus – dar vieną, taip pat labai panašią. Visas tris Kendžio moteris suvaidino Holivudo žvaigždė Deborah Kerr. Klasikinio Holivudo grožio idealus atitinkančią Kerr labai mėgstu ir dažnai žiūriu jos filmus TCM kanalu.

Iš naujesnių žvaigždžių dėmesį atkreips Daryl Hannah. Kenny Goldo filme „Darbas“ (BTV, 24 d. 20.50) ji vaidina samdomą žudikę, kuri susiduria su rimta moraline problema. Britų erotinio trilerio „Visi taškai ant i“ (LNK, 26 d. 22.40) herojai tų problemų taip pat neišvengia, nors siužetas grindžiamas iš pirmo žvilgsnio banaliu meilės trikampiu – jauna flamenko šokėja Karmen (Natalia Verbeke) yra susižadėjusi su žaviu vaikinu (James D’Arcy), bet prieš pat vestuves sutinka aistringą brazilų aktorių Kitą („Blogo auklėjimo“ Gaelis Garcia Bernalis)... Dar vieną neištikimybės istoriją pamatysime 2002 m. sukurtame erotinių istorijų pasakotojo Adriano Lyne’o filme „Neištikimoji“ (TV3, 21 d. 23.10). Diana Lane vaidina padorią žmoną, kuri beprotiškai įsimyli Manhetene sutiktą jauną prancūzą (Olivier Martinez). Pastarasis suvedžioja Konę padedamas Omaro Chajamo rubajatų. Tačiau Konės vyras (Richard Gere) pradeda kažką įtarti ir pasamdo detektyvą...

Lyne’as sėmėsi įkvėpimo iš 1969 m. sukurto Claude’o Chabrolio filmo „Neištikima žmona“, bet, manau, jam tai nepadėjo.

Vienas gražiausių pastarųjų metų filmų yra Takeshi Kitano „Lėlės“ (BTV, 22 d. 22 val.) – trys novelės apie kilnią meilės beprotybę. Ypatingo plastinio grožio filmas yra ir himnas japonų kultūrai.

Režisierius sako: „Nenoriu tvirtinti, kad tragedijos antinomija yra komedija, bet po tragišku „Lėlių“ paviršiumi tikrai yra kažkas, kas verčia jį svyruoti tarp komedijos ir tragedijos. Tai, kaip jį suvoksi, gali labai keistis priklausomai nuo požiūrio, nuo emocinės būsenos ir pan. „Lėles“ kiekvienas gali suprasti visiškai kitaip.“

Perskaitęs šias eilutes, prisiminiau pažįstamą, kuri žmones vertina pagal tai, ar jiems patiko „Lėlės“. Aš pasistengiau nutylėti tiesioginį atsakymą ir pacitavau Kitano atsakymą į klausimą apie mėgstamiausią metų laiką: „Kai esu su moterimi, tai – ruduo. Be moters – vasara.“

Jūsų – Jonas Ūbis