Sustabdytas laikas

Andrius Surgailis. „Medinis Vilnius. Pavasario g. 14“

Andrius Surgailis: Iš tiesų laikas diktuoja savo reikalavimus ir būtų ne tik beviltiška, bet ir kvaila tam priešintis ir norėti absoliučiai visą medinį paveldą išsaugoti. Tai neįmanoma. Bet yra šio reikalo optimistinis aspektas. Vakarų Europos miestuose nuo XVIII a. beveik nelikę medinių pastatų, o Vilnius turi miesto viduryje tarp stiklinių betoninių dangoraižių užsilikusį gražų XIX a. dvarelį, namuką su veranda, su tekintom kolonėlėm, su vitražo langais, su antro aukšto mansardomis ir šiokiu tokiu gėlynu ar trijų obelų sodeliu. Reikia tą išsaugoti kaip vieną iš unikalesnių Europos miestų ypatybių. Kad Vilnius turėtų ir senus paveldo šedevrus, ir būtų augantis, klestintis – kaip kiekvienas kitas gretimos valstybės didmiestis ar sostinė.

Gintautas Trimakas: Prieš dvejus metus su Andriumi galvojome dviese imtis šio sumanymo. Bet aš viską daryčiau lėčiau, o laiko tam, pasirodo, nėra, todėl paprašiau, kad Andrius kibtų į darbą vienas. Ką buvo galima taip greitai padaryti? Užfiksuoti tam tikrą kiekį architektūros paminklų, kurie labai greitai nyksta. Ir tą liniją Andrius nubrėžė. O toliau, manau, vėl bus tik epizodiniai kitų autorių pafotografavimai.

Medinė architektūra – labai įdomus objektas, į kurį dažnai neatkreipdavau dėmesio. Todėl prasiplėtė ir mano paties regos laukas: ką aš mieste dar pastebėjau ir ko nepastebėjau anksčiau. O Andriaus projektas ne tik faktografiškas, bet ir turi savitą kompoziciją. Kai kurių objektų net neatpažįstu. Galėtų būti pradžia, bet man atrodo, kad daugiau ir nebus. Niekas kitas ir neužsiims be mūsų. Objektas paperka tuo, kad jis yra nykstantis. Reikia žiūrėti į jį kaip į kultūros vertybę, tačiau be išankstinių nuostatų. Tiesiog žiūrėti į tai, kas yra šalia ir ko mes nepastebim.

Andriui nesvetimas kultūros paveldas, jis yra miesto gerbėjas. Tik manau, kad gal trūksta tam tikrų elementų, kurių mieste dar yra likę: medinių vartų, durų, laiptinių. Nors šitame projekte tai nebuvo numatyta, bet irgi puiki tema. Tiesa, tai jau būtų ne dvejų metų darbas.

Viktoras Binkis: Šaunu, kad išleista tokia knyga. Gal bent vieno medinio namo savininką ši knyga paskatins imtis restauracijos, o ne griauti ir vietoj jo statyti stiklinį ar gelžbetoninį.

Nykstančio Vilniaus pristatymas fotografijose tam tikra prasme yra laiko sustabdymas. Tai gerai.

Alvydas Lukys: Intencija fotografuoti medinį Vilnių yra puiki. Vaikščiodamas po Vilniaus pakraščius matai be priežiūros paliktų, apgailėtinai atrodančių medinių pastatų. Bet man pasirodė, kad autorius pristigo laiko. Prireiktų gal dešimties metų normaliai įgyvendinti tokį projektą. Juk fotografija nėra vien tik objekto fiksavimas, turi būti dar ir šviesa, į kiekvieną pastatėlį reikia įsižiūrėti, kokiu metų laiku ir kokioje šviesoje jis geriausiai atrodo. O šviesa Andriaus fotografijose man vienodoka. Regis, šiuo požiūriu prabėgta pernelyg skubokai. Prisimenu Algimanto Kunčiaus 1969 m. išleistą albumą „Senojo Vilniaus vaizdai“. Prie jo dirbta ne vienerius, ne dvejus ir ne trejus metus. Andriaus Surgailio knyga yra kažkas tarpinio tarp faktografijos ir poetinio žvilgsnio. Autorius labiau linksta į poetinę formą, kuri atskleidžia medinio Vilniaus atmosferą, bet tam pritrūksta ilgesnio stebėjimo. Vis dėlto tai unikalus reiškinys, pirmoji knyga, skirta mediniam Vilniui.

Popieriun suguldė Ričardas Šileika