Meną – į gyvenimą

Taip ir turėtų būti – menas turi egzistuoti ne vien už storų galerijų sienų, menas turi lydėti (ir pasitikti) mus visur kasdieniame gyvenime. Mane jis ką tik labai gražiai pasitiko seniai netikrintoje pašto dėžutėje – ne elektroninėje, o toje metalinėje, dailiai (kažkada) nudažytoje vaikiškos „trydos“ spalva. Mano neišsenkantį meno poreikį nusprendė patenkinti „Vilniaus energija“, su didele sąskaita už šildymą atsiųsdama ir tikrą meno kūrinį (žr. iliustr.). Jau savaitę negaliu atitraukti nuo jo akių. Gal įsirėminti? Bet kas gi autorius? Gal į San Paulo bienalę reikėtų jį? Piešiniai dabar „ant bangos“. Be to, juk šis kūrinys ne tik patenkina mano, ir, jaučiu, daugelio mokėtojų už komunalines paslaugas, t.y. beveik visų mūsų, estetinius, dvasinius ir intelektualinius poreikius, ne tik neša meną į gyvenimą, ne tik kelia sveiką nerimą, jis kalba apie mūsų socialines aktualijas! Šiame agitaciniame lapelyje, kaip matote, pavaizduoti socialiai remtini asmenys. Kairėje – tie, kurie skolingi už „Vilniaus energijos“ suteiktas paslaugas. Apsirėdę jie nebalintos drobulės marškomis, o namuose, kaip romane „Invisible Monsters“ apie tokius rašė amerikiečių rašytojas Chuckas Palahniukas, „jų laukia užmerkti lęšiai“ (t.y. sveikas maistas). Ir dar Palahniukas rašė, kad būtent jie ir nužudė ateitį (ne dėl to, žinoma, kad nesusimokėjo už šildymą). Visiškai su juo sutinku. Na o dešinėje pusėje – tie, kurie yra susimokėję „už karštą vandenį bei šildymą“ ir todėl turi teisę į kompensaciją. Čia jau vyrauja ne žemės, kaip kairėje, o tiesiog psichodelinės spalvos, bylojančios apie daug geresnį gyvenimą. Be to, atkreipkite dėmesį: šioje lapelio pusėje – vien moterys. Ar tuo norima pasakyti, kad jos, mokėdamos mokesčius, yra pareigingesnės už vyrus ir rečiau apgaudinėja valstybę?

Suprantu, kad neseniai išleista monumentali Juozo Statkevičiaus knyga „Grožio kirtis“ skirta ne tiems socialiniams sluoksniams, kurie čia pavaizduoti, bet kai ką galėtų prisitaikyti ir jie. Juk galų gale grožis yra universalus dalykas, tai yra jo trokšta ar bent jau turėtų trokšti visi. Štai naujasis liftas Kultūros ministerijoje – juk ne šiaip liftas, o labai gražus liftas. Įdomu, ar Brazauskas, kai pageidavo čia lifto, norėjo tiesiog lifto, ar labai gražaus lifto žaižaruojančiomis grindimis ir kt.? Manau, pastarasis variantas, nes grožiui juk ir jis neabejingas. O vienai iš moterų dešinėje atsišaukimo apie skolas pusėje vertėtų pasiskaityti naudingų Juozo patarimų apie tai, kad „kojų ir rankų plaukai yra netoleruojami“. O ir dėl berankovės suknelės (čia jau abiem) reikėtų gerai pamąstyti – ar amžius vis dar leidžia tokią dėvėti? Beje, kuri iš jų močiutė, o kuri mama? O gal čia tos pačios lyties pora, auginanti bendrą vaiką? Labai įdomus socialinis komentaras. Ar pas mus tai jau toleruojama (kitaip nei kojų ir rankų plaukai)? O gal šis kūrinys atspindi ne vien tikrovę, bet ir siekiamybę? Šiaip ar taip, anot Juozuko, „atėjo laikai, kai žmonės, naudodamiesi kosmetikos priemonėmis ir visa naujausia plastinių operacijų, injekcijų industrija, ėmė atrodyti nenusakomo amžiaus. Tai pastarųjų dešimtmečių ir reklamos laimėjimas.“

Paulina Pukytė