Lokarnas, kino vasara…

Aki Kaurismäki spaudos konferencija

Kai grįždama iš Lokarno ankstyvą rytą sėdžiu su rusų kino žvaigžde dar tuščiame Milano oro uoste ant suolo ir skabau vynuoges iš maišelio, pagalvoju, kad visi mes kažkuo panašūs į Aki Kaurismäki filmų herojus. Dar vakar, festivalio uždarymo vakarą, viskas skendėjo prabangoje: juodos suknelės, šilko kostiumai, fotografų blyksniai ir fotogeniškos šypsenos, taurių skimbčiojimas, pakylėti balsai. O jau kitą rytą žvaigždė tyliai užsnūsta ant kieto suoliuko… Jaučiuosi kaip Kaurismäki herojus ir tada, kai parskridusi į Vilnių nerandu lagamino, ir po keturių dienų vis skambinu į oro uostą ir klausiu, ar nėra naujienų, bet išgirstu: „Dar ne, skambinkite rytoj“. Pasimaudai iliuzijų spindesy, o paskui patenki į šaltas ūkanotas priemiesčių gatves, kur esi tik pažeidžiamas, praeinantis gyvenimo juostos herojus…

Kaurismäki įspūdžius pradedu ne atsitiktinai: šį Lokarno kino festivalį galima pavadinti jo vardu – suomių kino riteriui atiteko „Garbės leopardas“ už nuopelnus kino menui, buvo pristatyta visos jo kūrybos retrospektyva, jo kinui skirta Marjos-Leenos Hukkanen fotografijų paroda „Šešėliai rojuje“, apie jį išleista Peterio von Bagho knyga, parodyta specialioji filmų programa „Carte blanche ą Aki Kaurismäki“, kurią iš savo mėgstamų juostų sudarė pats režisierius, per spaudos konferenciją pajuokavęs: „Na, pagaliau Lokarne ims rodyti gerus filmus, ar ne?“

Pasak jo, sudaryti tą programą buvę itin nelengva – atrinkti dvidešimt juostų iš trijų tūkstančių mėgstamų. „Tai puiki idėja – pristatyti filmus, kuriuos žiūri režisierius, – pasakys drauge į Lokarną atvykęs knygos autorius suomis Peteris von Baghas, – juk Aki bene geriausiai iš režisūros meistrų išmano kino istoriją, ją naudoja, perdirbinėja, iš jos „semia“ ir transformuoja idėjas.“ Pats režisierius irgi prisipažins, kad seni filmai – jo aistra, nes pats esąs šiek tiek „iš anų laikų“, nesuprantantis jaunosios kartos („Gal kad senstu? Bet tik – GAL...“), savo filmuose nenaudojąs naujų laikų atributikos – naujų automobilių (pasak jo, tik iš savo senienų kolekcijos – 1951-ųjų „Chevrolet“, 1949-ųjų „Moskvičių“), mobiliųjų telefonų... Jis juokauja: „Verčiau jau filmuoju savo šunis – Tahti (2002 m. apdovanotą Kanuose „Šuns palmės šakele“ už vaidmenį filme „Žmogus be praeities“) ir Paju, vaidinusį filme „Priemiesčio šviesos“, nes taip ir daug pigiau dirbti“.

A. Kaurismäki juostų bei jo mėgstamų – Davido Warko Griffitho, Robert’o Bressono, Sergejaus Eizenšteino, Luiso Buńuelio, Jimo Jarmuscho – filmų seansai Lokarne vyko rytais, lyg savotiški „kino pusryčiai“, paguoda, kad jei vėliau ir neteks ragauti gardžių pietų ar vakarienės, būsi bent papusryčiavęs... Jo susitikimai su žiūrovais ir žurnalistais turbūt ne vienam išliks įsimintinas festivalio įvykis.

Kaurismäki renkasi tik geriausius

Vos atvykęs į spaudos konferenciją ir bosu itališkai pasisveikinęs, Kaurismäki tuoj renginį paverčia nerimtu žaidimu: drauge su knygos autoriumi Peteriu von Baghu tarytum pradeda televizijos šou, patys uždavinėja sau klausimus ir provokuoja žurnalistus: „Ką pasakė Hitchcockas, gavęs apdovanojimą už „gyvenimo nuopelnus?“ Po dvidešimties minučių tokio suomių spektaklio rimtam interviu pasirengę žurnalistai nebežino, ką ir sakyti. Peteris padrąsina: „Klauskit, klauskit; negi nėra klausimų? Bijot? Visai kaip Suomijoje...“ Taip, čia spaudos konferencija, ne humoro vakaras, primena besišypsantis festivalio direktorius Frédérikas Maire’as. Nors atsakymai į klausimus netampa nė kiek rimtesni. Klausimas: „Kodėl filmus kuriate apie už visuomenės ribų išmestus herojus, gal pats turite tokios patirties, ar teko būti labai neturtingam?“ Kaurismäki: „Na ne, turiu pakankamai pinigų, kad nupirkčiau rožių savo moteriai ar padovanočiau automobilį geram draugui... Šiaip jauni režisieriai išties turi daug finansinių problemų – daug vaikų nuo skirtingų moterų, visiems reikia mokėti alimentus. Tad jie priversti paklusti kino komercijai. Man ši problema neaktuali, o be to, visi mano filmai mažo biudžeto, tad visados buvau pakankamai laisvas nuo prodiuserių sąlygų.“ Klausimas: „Kaip renkatės aktorius?“ Atsakymas: „Renkuosi tik geriausius aktorius, nes jie vaidina daug geriau už blogus. Miela juos sutikti Lokarne, išgerti kavos, bet dirbti nuobodu – jie turi paklusti mano nurodymams.“

Iš režisieriaus akių matyti – jis liūdnas žmogus, kažkuo primenantis savo filmų personažus: išvytus, beteisius, primuštus keistuolius, keliaujančius siaurais likimų keliukais iki kito lemties šyptelėjimo. Tuos, kurie, viską pardavę, gali išvykti kelionėn į niekur. Arba klaidžioti ankstyvą rytą ūkanotomis Helsinkio priemiesčių gatvėmis; už nieką patekti į kalėjimą, tapti primuštais, išmestais „už borto“, beteisiais... Bet kartu tie keistuoliai, juokingai tragiški „mažieji“ režisieriaus herojai, viską praradę, galiausiai, regis, sugeba išgyventi laisvę. Bene pesimistiškiausios Kaurismäki juostos „Priemiesčio šviesos“ herojus Koistinenas, emigrantas sargas, už nieką dvejus metus atsėdėjęs kalėjime, vėliau vėl iš visur išvejamas, sumušamas ir filmo pabaigoje tūno tarp šiukšliadėžių ūkanotą rytą. Tačiau jo veidas su kiekvienu likimo smūgiu tampa vis natūralesnis, švelnesnis.

Kaurismäki spaudos konferencijos pabaigoje, rodos, nusimeta graudžiai juokingą kaukę ir beveik nuoširdžiai sako: „Šiaip man labai gėda savo filmų, nemanau, kad jie geri, todėl čia dabar išsisukinėju, bet šita komedija turi baigtis. Taip, daugelis mano ir mano mėgstamų filmų yra pesimistiški. Bet kai Libano danguje sproginėja bombos, aš renkuosi paukščius.“

Ryte pažiūrėjus seną Kaurismäki juostą, o vėliau festivalio maratone – ne vieną „normalų“ konkursinės programos filmą, imi ilgėtis jo savitos realybės: nefotogeniškų veidų, šypseną keliančių interjerų (du gvazdikai vazelėje per pasimatymą su moterimi, vienas gvazdikas butely – ant staliuko bare...), jo sąmoningai naudojamų kino klišių (jei mafija lošia kortomis amerikietiško stiliaus dangoraižyje, tai mergina pirmame plane būtinai siurbs burzgiančiu dulkių siurbliu grindis; nepatyrę bankų plėšikai išsigandę būtinai pažers pinigus ant šaligatvio...). Iškart atpažinsi režisieriui būdingą lėtą kadrų (ir minties) slinktį, užsitęsusias statiškas mizanscenas, fiksuojančias herojų būsenas, jo subtilius minties ir vaizdo paradoksus (jei herojai kalbėsis apie meilę, tai kuris nors būtinai laikys suspaudęs delne ne mylimosios, bet gimtojo traktoriaus nuotrauką („Leningrado kaubojai vyksta į Ameriką“, 1989), prikrautame ledo gabaliukų į Ameriką vežamame karste bus šaldomos ir alaus skardinės; o „kaubojų“ atributiką – batus ir skiauteres – dėvės net jų proseneliai portretuose ant sienų...).

„Garbės leopardas“ – Aleksandrui Sokurovui

Kitas svarbus Lokarno festivalio svečias, taip pat šiemet pelnęs „Garbės leopardą“ už indėlį į kino meną, buvo peterburgietis Alekandras Sokurovas. Jo spaudos konferencijoje viskas vyksta kitaip: iš pradžių fotoaparatai blykčioja bene penkias minutes Sokurovui kantriai ir geraširdiškai besišypsant. Nuoširdus, norintis išlikti atviras ir tiksliai atsakyti į klausimus rusų režisierius ne sykį dėkos „tai Europai“, kuri kadaise padėjo išlikti nesužlugdytam savo tėvynėje, dėkos ir Lokarnui „už kažkada ištiestą ranką“ (čia apdovanojimą prieš kelerius metus pelnė jo dokumentinis filmas apie čečėnų karą „Dvasių balsai“). Taip pat Lokarne šiemet pristatyta jo naujausia, dar nebaigta dokumentinė juosta „Gyvenimo elegija: Rostropovičius, Višnevskaja“ – bene giliausiai širdin įsirėžęs šiųmetinio festivalio filmas.

Sokurovas atviras: „Į save žiūriu labai kritiškai, matau savo filmuose daugiau trūkumų nei privalumų“; „Bėgau per gyvenimą, nuo filmo prie filmo, niekad negalvodamas apie rezultatą, vedamas alkio dirbti.“ Jis kalbėjo ir apie šiuolaikinės kino industrijos pavojus („Dabar ir Kanai, ir Berlynas ima vengti rimto kino – tai sunkios ligos pradžia“), apie festivalių svarbą rimtosios kultūros gynimui, apie senosios ir naujosios Europos skirtumus (apie tai jis skaudžiai prabils ir „Gyvenimo elegijoje“, kai per prabangų pokylį Vienoje – Mstislavo Rostropovičiaus ir Galinos Višnevskajos auksinių vestuvių puotą – išsipusčiusiems oficiantams keičiant valgius, režisieriaus balsas už kadro tars: „Lik sveika, senoji Europa – būk pasveikinta, naujoji. Kur link tu pasuksi? Patiekalų pakeitimas...“).

„Gyvenimo elegija“ – filmas, kurį žiūrėdamas pamiršti, kad žiūri kiną. Sakyčiau, vienas įdomiausių Sokurovo atradimų – „elegijos“ žanras, priartinantis kiną prie literatūros kūrinio: autorius už kadro komentuoja, išsako savo nuomonę – tai savotiški dienoraščiai, režisieriaus žvilgsnis itin intymus (Sokurovas prisipažino, kad jam daug įdomesnė literatūra ir dailė; jo didieji mokytojai – ne kino meistrai, bet rašytojai – Tolstojus, Čechovas ir Dostojevskis ir už žodžio „elegija“ slypi jo aistra literatūrai). „Gyvenimo elegiją“ režisierius apibūdino poetiškai: „Ši juosta – tai geras ir švelnus prisiminimas apie tai, kas praėjo. Ir apie tai, ką norėtųsi sugrąžinti, bet nebesugrąžinsi.“

Su filmo herojais – unikaliais muzikantais Rostropovičium ir Višnevskaja – bendrauji tarsi sėdėdamas prie arbatos puodelio. Pasak režisieriaus, „įvilkti į kino kalbą“ šių dviejų didžių žmonių gyvenimą buvę labai nelengva, „nes kameros fiksuojama žmogiška kasdienybė dažnai nori paneigti didžios asmenybės reikšmę. Tokios asmenybės kaip Rostropovičius ir Višnevskaja sujungia XIX a. su mūsų amžiumi. Tai daro visos didžios asmenybės.“

Filmas prasideda Rostropovičiaus ir Višnevskajos auksinių vestuvių iškilmėmis Vienos filharmonijoje – koncertas, priėmimas... Svečiai – prezidentai, karalienės, pasaulio didieji. Mozarto laikų kostiumais aprengti padavėjai, tortai, gėlės. Tame prabangos spindesyje Sokurovas atidžiai seka herojų veidus ir pradeda pasakojimą apie jų gyvenimą, tragiškas peripetijas, apie Višnevskajos – kažkada netekusios kūdikio aštuoniolikmetės – išgyvenimus blokados metu, apie vėlesnę poros karjerą Tarybų Sąjungoje, tremtį 1974-aisiais, kitą gyvenimo etapą Vakaruose.

Negaliu pamiršti dainininkės veido, jos žodžių, prisipažinimų, pauzių, jos karališkos laikysenos – ne veltui režisierius, ją pasodinęs į paauksuotą senovinį krėslą, nesyk ištars susižavėjimo kupiną: „Carienė...“

„Kaip pasikeitė artistai, taip pasikeitus pasauliui?“, – paklaus jos Sokurovas. Višnevskaja atsakys: „Anksčiau nuo Tokijo iki Paryžiaus keliaudavai dvi savaites, vis repetuodavai, galvojai apie vaidmenį. O dabar – įsėdai į lėktuvą, suvalgei kokį japonišką patiekalą, išlipai, nusiprausei ir eini dainuot – tai ir pasikeitė... Viskas truko ilgiau, o juk menininkas yra tai, kuo jis gyvena“, ir prisipažins: „Visą gyvenimą tik scenoje jaučiau visišką laisvę. Ten galėjau daryti viską, išpažinti viską. Ir niekas nežinojo, ką išpažįstu.“

Režisierius perspėjo, dar darbas prie „Elegijos“ dar truks iki spalio – filmo premjera bus skirta Višnevskajos jubiliejui. A. Sokurovas išdavė ir dar vieną paslaptį: Grozne, Čečėnijoje, neseniai filmuotos jo vaidybinės juostos „Aleksandra“ pagrindinę heroję – lankyti anūko kareivio atvykstančią močiutę – suvaidino toji pati aštuoniasdešimtmetė Višnevskaja, puiki dramos aktorė, su kuria jis jau seniai svajojęs dirbti ir specialiai jai rašęs scenarijų.

„Garbės leopardo“ teikimo vakarą Lokarno „Piazza Grande“ buvo parodytas monumentalusis, bekompromisiškasis Sokurovo filmas „Rusų arka“, laikomas vienu drąsiausių kino istorijos eksperimentų, nes visą pusantros valandos filmą sudaro vienas Ermitaže du kilometrus nukeliavusios kino kameros nufilmuotas kadras, kurio filmavimo procesas buvęs bene sudėtingesnis už „Žvaigždžių karus“.

Režisierius vertina „Rusų arką“ kaip labai svarbų savo kūrybos etapą: „Tai – „vieno kvėpavimo filmas“, bandymas išsilaisvinti. Pajutau, kad jau valdau profesinį instrumentą – montažo meną. Montažas – tai kino mitas, jei jo nebus – kaip tuomet filmuoti, analizuoti? Kartu tai ir kirvis, dažnai užmušantis filmo gyvybę, pirminio sumanymo poeziją. „Rusų arka“ – kitokio kino bandymas, kai distancija tarp sumanymo ir žiūrovo – pati trumpiausia; manau, tokių filmų ateityje bus daugiau.“

B. d.