Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?

Merginos fotografuojasi prie Stasio Bonifacijaus Ievos kūrinio

Rugsėjo 1-ąją Gedimino prospekte apsireiškė Marija. Nusileido tiesiai iš „ARTimos“ galerijos. Menininko Stasio Bonifacijaus Ievos darbas priminė garsųjį Aušros Vartų koplyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslą, bet… juodame fone auksu švytinčiame paveiksle buvo išpjautos dvi ertmės – veidui ir sukryžiuotoms rankoms. Kam jos skirtos? Gal praeiviams, kurie, pasilipę ant nedidukės pakylos, jas užpildydavo savo fizionomijomis, o kitoje pusėje mindžikuojantys jų draugai, giminės ar kaimynai spaudydami fotoaparato mygtukus fiksuodavo savą „Marijos“ versiją. Regis, tikra atrakcija, pagyvinanti „Sostinės dienų“ proga šurmuliuojančią galerijų mugę. Tačiau pasipiktinę tikintieji sukėlė sambrūzdį. Katedros klebonas kreipėsi tiesiai į savivaldybę, šioji į „Sostinės dienų“ galerijų kuratorę „Meno nišą“, ir būtent ši galerija tarė lemiamą žodį – Stasio „Marija“ turėjo būti išardyta.

Galerijos „ARTima“ vadovė Karina Matiukienė matė besipiktinančias moteris. „Joms tai yra šventa, todėl į Stasio darbą jos žiūrėjo kaip į Marijos išniekinimą. Galbūt pasirinkta netinkama vieta. O Stasys manęs nestebina – matau jį kaip vientisą menininką. Jis taip suvokia – tebūnie… Kita vertus, pilna šokoladinių marijų, kurias visi kramto ir niekas iš to tragedijos nedaro.“

Nebe naujiena – Bažnyčia vėl leidžiasi į kovą su maištaujančiais menininkais, kurie išreikšdami savitą požiūrį į religiją ir ikonišką mąstymą klausinėja, provokuoja diskusijas taip įkaitindami nesiliaujantį konfliktą.

„Marija – paprasta moteris, kokių pilnas pasaulis, – mano menininkas Stasys Bonifacijus Ieva. – Tik institucija padarė ją tokią – liūdną. (…) Norint evoliucionuoti reikia uždavinėti klausimus ir eiti į priekį. Menas visuomet bus ten, kur dar niekas nebuvo įkišęs kojos. Bet atsiranda tokių žmonių, atėjusių iš viduramžių, su savo nenuginčijamomis tiesomis, visą „išmintį“ traukiančių tik iš Biblijos. Puiku. Tuomet reiktų uždrausti televiziją, mašinas...“

* * *

Palikę Bonifacijų Ievą nuošaly, galima žvilgtelėti, kas darosi už kaimynų lenkų durų. Šalis, garsėjanti fanatiška katalikybe ir radikaliai dešiniuoju politiniu sparnu, smaugia šiuolaikinį meną labiau nei kas kitas. Galerijų vadovai atleidžiami iš pareigų, jiems, jei nepašalina vieno ar kito darbo, grasinama iškelti baudžiamąsias bylas, iš teatrų atimamos dotacijos, jie kaltinami pornografijos skleidimu, o laisvę ir toleranciją skatinantys plakatai neatpažįstamai subjaurojami per porą savaičių.

Viena garsiausių lenkų kritikių ir kuratorių Anda Rottenberg teigė, kad kritinis menas Lenkijoje nuolat yra ties išnykimo riba. Visuomenė jo nemėgsta ir nenori, nes tas menas vertina jos, visuomenės, skaudulius.

Į Lenkiją nesilygiuojam, tačiau taip godžiai kopijuodami Vakarų gyvenimo stilių pamirštame vieną dalyką, kad, be Helovyno, „Adidas“, mėsainių ar BMW, ten yra ir laisvė, pagarba kitaip mastančiajam, tolerancija. O gal demokratija skirta tik tiems keliems išrinktiesiems, kurie jaučiasi galintys pasakyti, kas teisus, o kas ne?

Chris Ofili. „Mergelė Marija“. 1997 m.

„Mene negali visiems įtikti, – nesibaimindamas kritikos sako Stasys. – Bus žmonių, kurie niekuomet nesupras, kiti gal susivoks po penkerių metų.“ Tačiau ar skirtingų nuomonių susidūrimas turi pasibaigti vienos iš jų eliminacija? Ar menas turi taikytis prie politinių, ekonominių ar religinių įsitikinimų? Ar menas vadinsis menu, jeigu links prie to, ką žmonės nori matyti, ką galima rodyti?

„Tai ne menas, o provokacija. Žemas lygis, – savo poziciją išdėstė „Lietuvos aido“ galerijoje sutikta skulptorė Ksenija Jeroševaitė. – Įleisk kiaulę į bažnyčią – ir ant altoriaus užlips.“ Vadinasi, meno sąvoka visiškai neapibrėžta. Kas tai? Trafaretiniai peizažai Pilies gatvėje, šventųjų ikonos prie Aušros Vartų, galerijose eksponuojami kūriniai, keistuolių provokacijos ar vaiko piešinėliai?

„Svarbiausia, menas neturi įžeidinėti. Tai, kas buvo padaryta su Marija – tiesiog nepagarba kitiems, – mintimis dalinosi „Lietuvos aido“ galerijos direktorė Birutė Patašienė. – Jei chuliganas šlykščiai elgiasi, tai jį suėmus niekas nesako – cenzūra. Menas necenzūruojamas.“

* * *

Prieš beveik 10 metų jaunas britų menininkas Chrisas Ofili nuskambėjo per abu žemės pusrutulius, mat iš Afrikos kilęs britų tapytojas sukūrė kontraversišką Marijos koliažą „The Virgin Mary“ (jaunų britų menininkų paroda „Sensation“). Jo pavaizduota Mergelė Marija buvo juodaodė, o jos krūtys padarytos iš dramblio mėšlo. Katalikai pasiuto. Jie matė tik šūdais ištepliotą šventąją ikoną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – bjauru, tačiau čia svarbu išklausyti antrą pusę, užuot pirmiau teisus, smerkus ir koneveikus. Chrisas Ofili – katalikas, juodaodis, vaizduojantis savo mergelės Marijos viziją. O dramblio išmatos jo kultūroje simbolizuoja vaisingumą ir Žemę.

Bruklino meno muziejuje eksponuota paroda sukėlė karštas diskusijas, o tuometinis Niujorko meras Rudy Giuliani pavadino Ofili kūrinį „nesveiku, tinkančiu tik psichiatrinėms ligoninėms“. Apie tokį, galima sakyti, ant bedugnės krašto balansuojantį meną laidoje „Insight“ (CNN) diskutavo žurnalistas Jonathanas Mannas ir Cincinačio menų centro direktorius Dennis Barrie, teistas už eksponuotą Roberto Mapplethorpe’o fotografiją „The Perfect Moment“.

Paklaustas, ar provokacija gali nueiti per toli, meno istorikas Barrie atsakė, jog būtina išsiaiškinti, ką daro menininkas. Ar tai, ką jis nori pasakyti, yra iš tiesų rimta, ar tai tiesiog noras provokuoti. Net jeigu darbas yra pavojingas ir provokuojantis, galerijų vadovai įvertina kūrinio kokybę, o tuomet, neatsižvelgdami į jokį spaudimą, prisiima atsakomybę būti ištikimi savo misijai. Anot Barrie, pastaruoju metu atsirado ypač daug reklamos ištroškusių skandalistų, kurie visais įmanomais būdais stengiasi papulti į laikraščius, būti ginčų centre, tapti įžymūs. Tačiau tai prastas pasirinkimas. Jei iš tiesų tik to siekiama, anksčiau ar vėliau ir menui, ir galerijoms atnešama žala.

* * *

Mene, kaip ir gyvenime, nėra nieko paprasto nei savaime suprantamo.