Vaizdų metraštininkai

Steponas Römeris (1900–1951). „Rūkančios damos portretas“. Apie 1930 m.

Pirmą kartą surengta dailininkų Römerių giminės kūrybos paroda dar tebeveikia Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose. Dailininkų dinastijos pradininku laikomas Edvardas Jonas Römeris (1806–1872), šiemet sukako 200 m. nuo jo gimimo dienos. Tai ir inspiravo visos giminės dailininkų kūrybos parodą. Römerių giminėje žymių ir mažiau žinomų dailininkų buvo ne vienas. Kūrinių būta daug, tačiau visagalis laikas, karai, gaisrai paliko savo pėdsaką: daug kūrinių išblaškyta, sunaikinta, iki šiandienos mažai kas išliko. Tačiau po keletą, keliolika ar daugiau Römerių kūrybos darbų saugo Lietuvos ir Lenkijos muziejai, bibliotekų rankraščių skyriai. Muziejininkai pasistengė penktadalį visų Römerių kūrybinio palikimo (apie 330 darbų) pateikti lankytojų dėmesiui. Parodai kūrinius paskolino Lietuvos nacionalinis, Nacionalinis M.K. Čiurlionio, Šiaulių „Aušros“, Žemaičių „Alkos“, Rokiškio krašto, Varšuvos nacionalinis muziejai, taip pat Lietuvos mokslų akademijos bei Varšuvos nacionalinė bibliotekos. Ir dar porą darbų parodai pateikė kolekcininkas Edmundas Armoška, o šeimos fotografijų – Briuselyje gyvenantys giminės: Stefanija Romerytė ir Andrzejus Romeris.

Parodoje eksponuojami aliejinės tapybos, pastelės, akvarelės technikomis atlikti paveikslai, piešiniai, grafikos lakštai, skulptūriniai modeliai. Kūriniais užpildytos visos antrojo aukšto salės. Daugiausiai parodoje eksponuojami Alfredo Römerio, Sofijos Dembowskytės-Romerienės ir Onos Soltanaitės-Romerienės darbai.

Römerių giminė žinoma nuo XIII a. Saksonijoje. XVII a. pradžioje viena jų šaka apsistojo ir Lietuvoje, įsigijo dvarų Vilniaus, Trakų, Ukmergės, Ašmenos ir kituose pavietuose. Römerių pavardė lietuvių literatūroje rašoma įvairiai (Römeriai, Romeriai, Riomeriai, Remeriai). Nemažai Römerių giminės atstovų buvo žinomi profesoriai, žymūs krašto visuomenės, kultūros veikėjai, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai. Ne vienam jų teko patirti areštus, kalėjimus bei tremtį, o XX a. viduryje ir emigraciją.

XVII a. minimas pirmas žinomas šios giminės veikėjas – generolas Matas Romeris (†1699). Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853), kitas visuomenės veikėjas, buvo Vilniaus burmistru ir masonų ložės („Uoliojo lietuvio“) didžiuoju magistru, Vilniaus gubernijos bajorų maršalka, kėlė valstiečių atleidimo iš baudžiavos klausimą. Jis mėgo dailę, pats neblogai piešė, polinkį menui paveldėjo ir jo sūnūs.

Edvardas Jonas Römeris – pirmas rimtesnis dailininkas šeimoje. Iš tėvų paveldėjo dvarų Vilniuje, Antanašėje. Meno ir literatūros mokėsi Vilniaus universitete. Dailės žinių sėmėsi pas Joną Rustemą. Parodose dalyvavo nuo 1820 metų. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo ištremtas į Vologdos guberniją. Sugrįžęs į Vilnių dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. Edvardas Jonas Römeris akvarele sukūrė nedidelio formato portretų, peizažų, žanrinių kompozicijų, architektūrinių planų. Pagal jo piešinius atliktos litografijos naudotos iliustracijoms.

Römeriai buvo vieni žinomiausių XIX a. dailininkų. Dailei neabejingi buvo ir Edvardo Jono broliai: Henrikas (1803–1828), Severinas (1814–1890), taip pat sesuo Ona (1805–1890).

Ona Romerytė – tapytoja mėgėja. Gyveno Denbinos dvare (Trakų r.) ir Vilniuje, 1830 m. ištekėjo už Romualdo Podberskio ir gyveno Musninkų dvare, valdė Kurkliškių palivarką. 1855 m. persikėlė į Veprių dvarą (Ukmergės r.). Parodoje eksponuojami jos akvarele tapyti jai artimų žmonių portretai, apylinkių vaizdai, gėlių natiurmortai.

Edvardo Jono sūnūs Alfredas (1832–1897) ir jauniausias Edvardas Matas (1848–1900) Römeriai visą gyvenimą paskyrė dailei. Tapytojas, grafikas ir skulptorius Alfredas domėjosi Lietuvos praeitimi, etnografija. Jis mokėsi Vilniaus Bajorų institute, dailės pas Kanutą Rusecką, vėliau Miunchene, Paryžiuje. Dalyvavo 1863 m. sukilime, už tai kalėjo Daugpilyje. Nuo 1875 m. gyveno Vilniuje, Kriaunuose (Rokiško r.) ir kitur. Parodoje eksponuojama palyginti daug tapytojo, skulptoriaus Alfredo Römerio kūrybos darbų. Aliejumi, pastele yra nutapęs nemažai vyrų portretų, autoportretą, autoportretą su palete ir teptukais (1892 m.), tėvo Edvardo Jono Römerio, brolio Edvardo Mato Römerio, keletą žmonos Vandos portretų, padaręs Mato Römerio (su Römerių herbu) XVII a. portreto kopiją. Dailininkas labai mėgo portretinį žanrą. Eksponuojama nemažai istorijai žinomų vyrų ir moterų portretų, kuriuose atsispindi to meto apranga. Yra sukūręs keletą grafikos darbų. Parodoje rodomas Alfredo Römerio piešinių albumas, kurio atverstame lape matome koplytstulpių piešinius; taip pat keturi eskizų, piešinių, akvarelių, kitų kūrinių nuotraukų albumėliai. Parodoje yra gipsinių bei varinių portretinių įvairių asmenų medalių. Eksponuojama daug Alfredo piešinių plunksnele, taip pat etnografinių vaizdų: kaimas, matyti sodybos, gamtos vaizdai ar „Arklys su vežimu“, kruopščiai nupieštos „Lietuviškos vyžos“. Rodoma keletas tapytų valstiečių moterų tautiniais drabužiais; Alfredo Römerio tapytų Vilniaus ir kitų vietovių architektūros objektų: Šv. Mikalojaus bažnyčia (1885 m.), Vilniaus Pranciškonų bažnyčios varpinė (litografija), Vyšniavo bažnyčia, Sulistrovskių Vyšniavo dvaras, „Svirnas Jiezne“ (1880 m.), Römerių namo Savičiaus gatvėje vartai ir kt. Tarp salių koridorių sienos nukabinėtos dailininko pieštomis įvairių personažų karikatūromis. Alfredo Römerio tapybai būdingas tikslus, realistinis piešinys, plastiškas modeliavimas, subtilus šviesos ir šešėlių žaismas.

Tapytojas Edvardas Matas Römeris dailės pirmiausia mokėsi pas tėvą Edvardą Joną, dailininką K. Rusecką, vėliau Drezdene ir Miunchene. Pastaroji mokykla turėjo įtakos dailininko kūrybai. Nuo 1878 m. gyveno Vilniuje ir dirbo produktyviai, dalyvavo parodose, taip pat ir užsienyje. Mėgo tapyti realistinius žmonių tipažus: valstiečius, elgetas, etnografinius vaizdus („Valstietis kailine kepure“, „Žiemos karnavalas“, „Kaimo vestuvės“, „Lenktynės“), taip pat peizažus, arklių studijas. Salės centre eksponuojamas aliejumi tapytas kunigo poeto Antano Strazdo portretas visu ūgiu peizažo fone, tėvo Edvardo portretas, motina bei sesuo jo kambaryje.

Severinas Römeris pomėgį dailei perdavė ir savo vaikams: dukrai Marijai (1847–1939) ir sūnui Kazimierui (1848–1921). Tapytoja mėgėja Marija Römerytė gyveno Janapolio dvare netoli Rezeknės (Latvija), dailės privačiai mokėsi 1869 m. Paryžiuje. Akvarele ir pastele tapė portretus, peizažus, Janapolį. Parodoje eksponuojami skleidžiantys šviesą jos paveikslai.

Marijos brolis Kazimieras Römeris mokėsi filosofijos, bet itin domėjosi istorine Vilniaus praeitimi. Rinko medžiagą ir sukūrė X–XVI a. įvairių istorinių luomų drabužių ciklą. Eksponuojama X–XII a. diduomenės ir karių apranga, XV a. dvariškių ir mokslininkų drabužiai, taip pat jo tapyti vyrų ir moterų pasteliniai portretai. Kazimieras Römeris buvo vedęs Lietuvos skulptorės Elenos Skirmontaitės dukrą Kazimierą. O jų dukra Kazimiera Liudvika (1899–1989) ištekėjo už Karolio Vankavičiaus. Ji pati buvo tapytoja mėgėja, tačiau puikiai piešė perteikdama gyvūnų anatomiją. Jai būdingos išraiškingos siluetinės kompozicijos.

Tapytoja Elena Römerytė (Helena, Helė Römerówna, 1860–1946) dailės mokėsi pas Edvardą Matą Römerį, vėliau Miunchene. Ji gyveno Römerių namuose Bokšto gatvėje. Tapė aliejumi, akvarele portretus, peizažus, buitines kompozicijas. Mėgo tapyti arklius. Parodoje eksponuojama keletas jos tapytų Vilniaus vaizdų (Basokų aikštė ir Visų Šventųjų bažnyčia, Stiklių gatvė), Mykolo Kazimiero Römerio portretas, keli peizažai.

Ona Soltanaitė-Romerienė (Anna Sołtan Romerowa, 1895–1974) – tapytoja, akvarelistė. 1914–1915 m. dailės mokėsi Varšuvoje. Ištekėjo už Kazimiero sūnaus Antano Römerio ir gyveno Janapolio dvare, taip pat Vilniuje bei Varšuvoje. Surengė kelias personalines parodas ne tik Vilniuje, bet ir daugelyje Europos miestų bei JAV. Tapė akvarele realistinius portretus, peizažus. Parodoje matome jos autoportretą, Janapolio dvaro eksterjero ir interjero vaizdų, gėlių, vaisių natiurmortų. Ona Romerienė 1940 m. emigravo ir nuo 1948 m. gyveno Kanadoje.

Mėgėjiškus akvarelinius portretus, gamtos vaizdus, architektūrinius motyvus, herbus tapė Alfredo ir Edvardo Mato brolio Izidoriaus sūnus Stanislovas Römeris (1892–1965), gyvenęs Pagryžuvio dvare, o tarpukario metais – Vilniuje. 1940 m. kalintas, vėliau apsigyveno Londone.

Vyresnysis Stanislovo brolis Eugenijus vedė Sofiją Dembowskytę. Tapytoja, grafikė Sofija Dembowskytė-Romerienė (1885–1972) gimė Dorpate (Tartu). Nuo 1888 m. su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių ir gyveno Vokiečių gatvėje. Jos tėvas buvo žymus gydytojas, dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (veikusiai 1907–1939), leido laikraštį „Słovo“. Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir namų aplinka formavo Sofijos skonį ir pomėgius. XIX a. pabaigoje ji lankė dailininko Ivano Trutnevo piešimo mokyklą (1866–1915), privačiai mokėsi pas Eleną Römerytę (ši 1905 m. atidarė tapybos mokyklą senajame Römerių name, Bokšto g.), vėliau Varšuvoje, 1902 m. – Miunchene, 1903 m. – Paryžiuje, o 1905 m. jau Krokuvoje, kur lankė meno kursus.

1911 m. vasarą Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje Sofija susituokė su Eugenijum Romeriu. Jam menai buvo nesvetimi, bet pats netapė, tik žavėjosi žmonos polinkiu į dailę. Eugenijus ir Sofija apsigyveno Tytuvėnuose, pasistatė naują jaukų medinį dvaro pastatą. Sofija tapybai daug laiko neturėjo (ūkis, penki vaikai), tačiau surasdavo jo lieti akvareles. 1912 m. dalyvavo lenkų dailininkų parodoje Kaune, o 1914 m. ir Vilniuje. Gyvenimą Tytuvėnuose nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Šeima pasitraukė į Rytus. Grįžus vėl teko tvarkyti per karą be šeimininkų likusius ir nukentėjusius namus. Vaikams paaugus, 1923 m. Sofija išvyko į Paryžių, o ten vėl pasijuto esanti dailininkė. 1924–1939 m. Sofijai buvo patys kūrybingiausi. Tuomet dailininkė nutapė daug portretų. Pozuodavo daugiausia jos vaikai, kiti jai įdomūs ir to meto visuomenei žinomi žmonės.

Sofijai Romerienei teko patirti sovietų okupaciją, 1941 m. tremtį į Syktyvkarą (ten 1943 m. mirė vyras Eugenijus), o po to ir emigrantės dalią. Tapė aliejumi, piešė pastele, liejo akvareles. Jos akvarelėse daug saulės, giedros... Apskritai S. Romerienės kūrybai būdingi lengvi, minkšti potėpiai, daug šviesos ir šešėlio žaismo. Parodoje matome daug portretų, gamtos vaizdų, peizažų. Dėmesį atkreipia realistiškas, kontrastingų spalvų „Senos moters portretas“. Senutė apsigaubusi balta skarele, apsisiautusi juodos ir aukso spalvų juostuota skara, ant rankos užnertas rožinis, laiko maldaknygę ir žvakę. Sofija pastele nutapė Maironio portretą, poetas liko juo patenkintas ir netgi antroje jo pusėje užrašė: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame...“

Tapytojas, grafikas, skulptorius ir pedagogas Steponas Römeris (Stefan Römer, 1900–1951) buvo žinomo teisininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus (1933–1939) Mykolo Römerio sesers Marijos ir Vitoldo Römerio sūnus. Gyveno Bagdoniškio dvare, netoli Rokiškio. Gimnaziją baigė Vilniuje, dėstė piešimą Panevėžio lenkų gimnazijoje. Mykolo Römerio remiamas, nuo 1927 m. dailės mokėsi Prahoje. Nuo 1934 m. gyveno ir kūrė žmonos tėviškėje netoli Kauno. Steponas Römeris tapė aliejumi, pastele portretus, liejo akvarele peizažus, įvairias buitines alegorines kompozicijas, raižė medyje meniškas knygų iliustracijas, sukūrė scenografijų Panevėžio miesto teatrui. Jis kūrė ir skulptūras. Eksponuojama vaza „Lietuvos vaizdai“, laiškas žmonai su jo autoportretu (1927 m.), spalvingos, raiškios pasakų iliustracijos. Jo kūrybai būdinga ornamentika, apibendrintas piešinys.

Eksponuojami paveikslai nėra vienodo meninio lygio. Tačiau to ir nebuvo siekta. Paroda reikšminga ne vien tik kaip meno reiškinys, bet ir kaip XIX–XX a. I pusės architektūros ir buities atspindys.