Suvyniokite į afišą kilogramą šokio

Eeva Muilu. „Vermiculus“

Šeštoji tarptautinė Šiaurės Reino-Vestfalijos (ŠRV) šokio mugė, kaip ir ketvirtoji bei penktoji, vyko Diuseldorfo (Vokietija) kultūros ir ekonomikos forumo pastate – gana niūriame prieškarinės statybos rūme, kampuotame ir labai neįdomiame iš išorės, tačiau jaukiame ir pilname įdomiausių kampelių viduje. Tačiau šio pastato nė nepalyginsi su natūraliomis ištuštėjusių Eseno anglies kasyklų dekoracijomis, kurios pirmoms trims mugėms suteikė nenugalimos traukos ir paslaptingumo. Deja, Eseno miesto valdžia, kažkada atidavusi menininkams anglies kasyklų administracijos ir kitų tarnybų patalpas, neberado lėšų remti vis labiau populiarėjančią ir vis daugiau dalyvių sutraukiančią mugę, ir nuo 2002 m. ją rengti ėmėsi Diuseldorfas.

Šokio mugė neturi nuolatinės datos, tačiau ji visuomet vyksta pačioje vasaros pabaigoje (šiemet – rugpjūčio 16–19 d.) ar net rugsėjo pradžioje, stengdamasi nesikirsti su dideliais kitose šalyse vykstančiais šokio renginiais. Tačiau jos dienotvarkė jau lyg ir nusistovėjo. Rytais, kol mugės stendai dar uždaryti, vyksta diskusijos, kuriose dalyvauja šokio kritikai, vadybininkai, įvairių renginių ir institucijų vadovai, choreografai – visi, kam viena ar kita tema atrodo aktuali. Tiesa, kartais tos diskusijos labiau panašios į „paukštukines“ – ramiai pakalba moderatorius, savo nuomonę išreiškia prie mikrofonų sėdintys keli kviestiniai dalyviai, niekas niekam neprieštarauja, o po to visi patraukia gerti kavos.

Tačiau diskusija „Ar galime naujus žiūrovus išmokyti šokio raštingumo?“ išprovokavo audringus debatus. Iš tiesų, kaip šiuolaikinio šokio atstovams išugdyti savęs vertą publiką? Vadybininkė iš JAV Betsy Gregory pateikė įdomią įžvalgą: kodėl žiūrovas, vieną kartą pamatęs netikusį filmą, nenustoja vaikščiojęs į kiną, o pamatęs vieną nepatikusį šokio spektaklį daugiau jokio šokio žiūrėti neina? Šalių, kuriose šokis privalomai dėstomas mokyklose, patirtis yra dvejopa: ten, kur mokoma improvizuoti, išreikšti save šokiu, savarankiškai kurti ir greitai reaguojama į naujausias šokio madas, besidominčių šokio raida ir besistengiančių suprasti ar bent jau toleruoti įvairias šokio apraiškas gerokai daugiau, o šalyse, kuriose mokoma privalomų vienos ar kitos rūšies (liaudies, sportinių, baleto) šokio žingsnių ir konkrečių šokių, žiūrovai yra gerokai mažiau išprusę, kategoriškesni savo vertinimais, dažnai netolerantiški kitaip mąstantiems kūrėjams. Pagalį į ratus šokio spektaklio išankstiniam vertinimui neretai įkiša ir patys choreografai, perdėm mistiškai savo kūrinį aprašantys, ir kritikai, besistengiantys lipdyti kategoriškas vertinimo etiketes, ir vadybininkai, dėl finansinės sėkmės nesiskaitantys su reklaminėmis priemonėmis. Dėl choreografų ir kritikų ginčų bekaistančią atmosferą atvėsino tik kvietimas atsigerti kavos.

Po diskusijų didžiulis būrys žmonių patraukia į greta forumo rūmų stūksantį vaizduojamojo meno muziejaus pastatą. Jame esančioje Roberto Schumanno salėje rodomi trumpesni ar ilgesni savo stendus mugėje turinčių trupių pasirodymai. Dalyvavimas tokiame pasirodyme – brangus malonumas, tad mažiau finansuojamos trupės apsiriboja 15 minučių pasirodymais, o turtingesnės išsiperka visą valandą. Svarbiausias tokio pasirodymo tikslas – suvilioti festivalių ir kitų renginių vadybininkus, parodyti trupės lygį ar net šalyje vyraujančias šokio tendencijas. Bet pastarasis tikslas kartais sutrikdydavo. Galima buvo susidaryti įspūdį, kad Vengrijoje dominuoja liaudies šokio motyvais pagrįstas šiuolaikinis šokis, suomiai labai nuobodūs, lenkai – senamadiški, amerikiečiai savo idėjomis atsilikę nuo europiečių, o Australijoje klesti primityvokas cirkas. Vieno ar kito pasirodymo įspūdį akivaizdžiai pademonstruodavo stendo lankytojų srautas, kartais gerokai nusenkantis.

Stendų įvairovė rėžė akį. Šiemet jų buvo aštuoniasdešimt, bet juose šokį „pardavinėjo“ daugiau nei 250 įvairių trupių, renginių, organizacijų. Turbūt tiek pat užsiiminėjo tuo pačiu be stendų. Tris dienas daugiau nei tūkstantis lankytojų su bilietais (o kur dar mugės dalyviai ir svečiai, kurie visur patekti galėjo su identifikacinėmis kortelėmis) vaikštinėjo tarp margaspalvių afišų, nuotraukų, knygelių ir mirgančių ekranų, kuriuose nuolat kažkas šoko. Mažuose ir dideliuose (vėlgi priklausomai nuo finansinių galimybių) ekranuose judėjo nuogi (šių buvo gerokai mažiau nei anksčiau) ir apsirengę šokėjai, o šalia klausiamu žvilgsniu į kiekvieną praeinantį žvelgė stendo „šeimininkas“, pasirengęs užkalbinti vos stabtelėjusį lankytoją fraze „kuo galiu padėti?“. Ir tuojau pat pasipildavo išsamus pasakojimas apie pačias geriausias trupes, neprilygstamus jų choreografus ir jau visai nokautuojančius šokio spektaklius, kurių neišvydęs Lietuvos (Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos ir t.t.) žiūrovas visą likusį gyvenimą bus nelaimingas. Šio kalbėjimo ir televizinių vaizdų srauto priblokštas mugės lankytojas, jei tik jis nėra geležiniu kantrybės ir skepticizmo šarvu apaugęs šokio renginio vadybininkas, dar apdovanojamas krūva lankstinukų, atvirukų, kalendoriukų, magnetukų, tušinukų, saldainiukų, vaizdo įrašų, vizitinių kortelių (dovanų kiekis priklauso nuo finansinių galimybių, nes kartais tenka tik pasigėrėti tamsiais vaizdais mažučio televizoriaus ekrane), jų po mugės kupini ne tik išvykstančiųjų lagaminai, bet ir viešbučių šiukšliadėžės.

Stendai savo įvairove primena Kaziuko mugę. Lietuvos šokio informacijos centro stendas, įspraustas tarp spalvingų Silezijos šokio teatro (Lenkija) ir Kipro švietimo ir kultūros ministerijos afišų, atrodė itin kukliai, nors jame pakabinta paskutiniojo „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio afiša ne vieną lankytoją privertė stabtelėti ir užkalbinti stende sėdinčius LŠIC atstovus. Lietuvos trupės dar nėra pasirengusios tinkamai reklamuotis tokiuose renginiuose. Ir tai ne tik finansų trūkumo, bet neretai ir paprasčiausių viešųjų ryšių nežinojimo problemos. Netinkamai parengti reklaminiai tekstai užsienio kalbomis (o dažnai tokių net ir nėra), prasti vaizdo įrašai (ir jų nebuvimas), nevykusios nuotraukos, netinkamai nurodomi kontaktiniai duomenys ir pan. neretai tapdavo kliūtimi norint „parduoti“ vieną ar kitą trupę ar choreografo darbą. Dažniausiai duomenų trūkumą LŠIC direktoriui Audroniui Imbrasui ir vadybininkui Viktorui Karpušenkovui tekdavo kompensuoti žaviomis šypsenomis, patikliais žvilgsniais, išraiškingais mostais ir įtaigiu kalbėjimu.

Kiti stendai traukė akį spalvomis ir išmone. Didžiulis JAV stendas panėšėjo į spalvingą barą, kur aplink aukštus stalelius kabaldžiuodami ore kojomis sėdėjo interesantai ir, siurbčiodami gaiviuosius gėrimus, kalbėjosi su visu būriu šokio organizacijų ir trupių atstovų. Ne ką mažesnis Suomijos šokio informacijos stendas dvelkė oficialiu santūrumu, kurį šiltino itin gerai parengta informacinė medžiaga ir tirpdė nuotaikingi suomių trupių pasirodymai. Irenes K. trupės (Belgija) stendas veikiau priminė darbščiųjų rankų būrelį, nes čia visi baldai ir aksesuarai buvo apmegzti margais siūlais. Korėjos trupių stendas buvo dekoruotas spalvingomis kaukėmis, o Kanados organizacijos „Kvebekas scenoje – CINARS“ stende priešais televizorių sėdėjo susivėlęs manekenas, simbolizuojantis organizacijos vadovę, kuri, matyt, negalėjo atvykti. Švedų trupė „E = mc2“ savo stende rodė gyvą spektaklį, o Vengrijos šokio teatras visus vaišino nuotaiką itin greitai pagerinančiais gėrimais. Reta lankytoja atsispyrė pagundai pasirausti šokiui skirtos aprangos stenduose, kuriuose buvo galima įsigyti ir kietus baleto puantus, ir minkštus džiazo šokio batelius, ir triko, ir specialių kojinių, ir švelniaspalvių tunikų, ir šifono tutu, ir dar kažko, ką vien tik šokėjai žino ant kurios kūno dalies ir kaip mauti.

Šeštą valandą užsidarius stendams, mugės dalyviai išskuba gauti eilinę šokio porciją viename iš Diuseldorfo teatrų arba buvusiame tramvajų depe (išlikę net bėgiai!) įrengtuose ŠRV šokio namuose. Per keturias dienas įvairiose vietose vykstančiuose spektakliuose apsilankė 6 000 žiūrovų. Oficialiose scenose pasirodė garsios trupės – Vokietijos Reino operos baletas, „Folkwang“ šokio studija, „Thor“ (Belgija), Eiko ir Koma (JAV), Jyrkis Karttunenas (Suomija), Willis Dorneris (Austrija) ir kt. Pasirodymas tokioje mugėje garantuoja, kad būsi pastebėtas visų žemynų atstovų, tačiau pakvietimą pasirodyti vakariniame mugės spektaklyje reikia pelnyti.

Šiemet mugės organizatoriai pasiūlė dar vieną šokio pristatymo formą – „atvirąsias studijas“. Jų metu repeticijų salėse trupės rodė būsimų spektaklių fragmentus, savotišką šokio kūrimo „virtuvę“, po to choreografas atsakinėdavo į žiūrovų klausimus. Vienos „atvirosios studijos“ sudarydavo aiškų būsimo spektaklio įvaizdį, ir jei jis atrodė įdomus, choreografą tuojau pat apspisdavo šokio renginių organizatoriai. Bet kai kuriose „virtuvėse“ aiškiai trenkė svilėsiais, žalia šokio „tešla“ atrodė neapetitiškai, o choreografai, atsakinėdami į žiūrovų klausimus, priminė sutrikusius virėjus, kurie tik dabar ima mąstyti, ką gamina. Norėtųsi išskirti tik olandų choreografės Anouk van Dijk spektaklio „Stau“ fragmentą, kuris paliko pribloškiantį įspūdį, tad prie choreografės prisikasti per gerbėjus buvo sunku. Stebėtis nėra kuo. Ši trupė metams gauna tiek pinigų, kiek Lietuvoje – visi festivaliai drauge. Tada suprantama, kodėl šioje trupėje kuriami tokie puikūs spektakliai: profesionaliems šokėjams nereikia papildomai uždarbiauti „chaltūrinant“, choreografei nereikia ieškotis papildomų darbų baruose ir menkaverčiuose šou renginiuose, trupei nereikia trintis neaiškiose patalpose be dušų ir rūbinių, keičiant jas kas savaitę, muzikos įrašai netraška, apšvietimu rūpinasi profesionalai, kostiumus kuria dizaineriai. Belieka visą laiką skirti kūrybai.

Nepaisant daugybės įspūdžių ir informacijos, vis dėlto kažko ypatinga šiemetinėje mugėje nepastebėta. Tačiau vis ryškiau matomas šiuolaikinio šokio skilimas į dvi kryptis, kurias sąlygiškai galima būtų pavadinti „abstrakčiuoju“ arba „grynuoju“ šokiu, įsitvirtinančiu valstybinėse baleto trupėse, ir nepriklausomose trupėse gausybę modifikacijų patiriančiu „šokio teatru“. Jau net ir JAV trupės vis dažniau į savo spektaklius įtraukia šokio teatro elementus, kurie Europoje seniai išsunkti, o europiečiai vis labiau tolsta nuo gražių kūnų bei formų ir agresyviai artėja prie šokio ištakų – „grynosios“ saviraiškos, apibūdinamos priežodžiu „kaip moku, taip šoku“. Gal būtent šis nereiklumas sau išprovokavo audringą naujų šokio trupių kūrimąsi Europos šalyse, profesionalumo klausimą ir vis dar kiek arogantiškas amerikiečių replikas, kad dėl to, jog šiuolaikinis šokis gimė ir vystėsi JAV, tik jie vieni tiksliai žino, kaip reikia šokti ir kurti.

Jau pasibaigus mugei mus pasiekė paskutinės spaudos konferencijos atgarsiai: Diuseldorfo miesto valdžia žada ir toliau remti šokio mugę. Šokis – paklausi prekė.