(Ne)atsitiktiniai ryšiai

Agnės Bagdžiūnaitės instaliacija

Pokalbis įvyko jau tris savaites veikiant jaunųjų tapytojų parodai „Ryšiai“. Parodoje dalyvavo penki menininkai – Agnė Bagdžiūnaitė, Domas Noreika, Kristina Šepetytė, Saulius Ketleris ir Andrius Zakarauskas.

Andrius Zakarauskas: Tai ką dar girdėjai apie pasirodymą?

Neringa Černiauskaitė: Oi, išgirdau visokių atsiliepimų. Ir blogų, ir gerų. Ateina kolekcionieriai, tiek Lietuvos, tiek užsienio, ir domisi Kristinos Šepetytės, Andriaus Zakarausko ir Sauliaus Ketlerio darbais jau vien dėl to, kad jie vizualiai gražūs, lengviau perskaitomi. Agnės Bagdžiūnaitės ir Domo Noreikos net nemėgina suprasti – gal jie atrodo per daug užkoduoti.

A. Z.: Į Agnės kūrinį jie žiūri ne kaip į visumą, bet kaip į atskirus darbus.

N. Č.: Būtent, nors net sąrašuose aiškiai parašyta, kad tai – INSTALIACIJA. Toks medžiagų pasirinkimas ir naudojimas (gal nelabai rafinuotų, nemalonių) atrodo studentiškai, bandymas šokiruoti ir panašiai. O juk iš tikrųjų visa tai yra labai subtiliai apgalvota, labai subjektyvu. Ji naudojasi tokiomis strategijomis, kaip, pavyzdžiui, Tracey Emin, Martinas Kippenbergeris.

N. Č.: Daugeliui atrodo, kad Kristina Šepetytė figūrų nenutapo iš nemokėjimo, paišo kažkaip grubiai, primityviai.

A. Z.: O tai kaip tada žiūrėti Elizabeth Payton darbus?

N. Č.: Arba į daugelį kitų, kurie tapo tokia maniera? Jei atidžiau pažvelgtume į Kristinos darbų šonus, pamatytume, kad iš pradžių viskas buvo padaryta preciziškai tiksliai, o paskui tyčia, ironizuojant „užvarytas“ grubus sluoksnis. Neįvertinama ta ironija, o gal nauja karta.

A. Z.: O kaip ekspozicija?

N. Č.: Girdėjau iš kai kurių žurnalistų, kad tas racionalus, tobulai apskaičiuotas išdėstymas atrodo labai šaltas, nesiderina su jaunatviškumu ir pan. Manau, kad būtent tai ir yra stiprioji savybė. Jaunų menininkų paroda nebūtinai turi būti „žaisminga“ ir „nerūpestinga“.

A. Z.: Skaičiau spaudoje, kad ekspozicija šalta, bet darbų atvirumas ir nuoširdumas tai atsveria. Tas dviprasmiškumas visuose darbuose: šeima–vienatvė ir pan. Kai parodžiau kvietimą menotyrininkui Valentinui Klimašauskui, jis pasakė „nuoširdu“.

N. Č.: Kvietimui panaudota nuotrauka turi daugiau keistumo: kažkokie keturi pasipuošę/nepasipuošę žmonės stovi su gėlėmis prie medelio. Bet juk tai irgi aliuzija į meno istoriją, vokiečių menininkų grupuotes ir pan. Tai ne atsitiktinumas. Ir parodoje nėra jokio atsitiktinumo.

A. Z.: Atsitiktinumo yra darbuose.

N. Č.: Būtent. Dažniausiai jis priklauso nuo žiūrovo, nuo jo atsitiktinių asociacijų, paties sukurtų ryšių ir istorijų. Nes juk darbai buvo išdėlioti taip, kad turėtų kažkokias galimų istorijų užuominas. Žurnalistai labai domėjosi parodos pristatymu ant pakvietimo. Labiausiai jiems užkliuvo klausimas „Kas atsitiks meno kūriniams po jų eksponavimo?“. Bet juk svarbiausia – menininkų ryšiai su meno istorija, jų tarpusavio ar net intymūs ryšiai... O žurnalistams svarbiausia intriga – nauji menininkai, nauja karta..

A. Z.: Tarsi klaustų – tai jau žvaigždė ar ne?

N. Č.: Arba „Kaip tapti klasiku?“. Kaip sakė Agnė Bagdžiūnaitė kažkuriam interviu: „Kai tave nusiperka muziejus – tampi klasiku“.

A. Z.: Nesutinku. Man atrodo, kai tave nusiperka muziejus, prasideda verslas. Mane dažnai kritikuoja už mąstymą apie santykį, apie potėpį. Sako, kad tai labai akademiška, kad esu tapybos katedros statytinis.

N. Č.: Bet juk visi galvoja apie santykį. Jei ne tapyboje, ne formaliai, tai kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, Kristinai taip pat labai svarbu santykis – figūros ir plokštumos: kiek ta figūra toje erdvėje pasimeta, kiek paskęsta ir kiek išnyra. Kitas svarbus santykis – paties autoriaus ir kuriamo personažo. Neformalus. Nekurdama autoportretų, ji simptomiškai mėgina save perteikti. Žiūrovas tik iš kažkokių detalių, jai svarbių dainų tekstų, personažų tarpusavio santykių gali sudėlioti jos portretą. Per simptomus. Agnei ryšys su žiūrovu yra vienas iš svarbiausių. Ji visada tai akcentuoja. Gal todėl ji ir kuria instaliacijas, kurios žiūrovas pats dalyvauja, ieško prasminių ryšių tarp atskirų objektų.

A. Z.: Man ryšys su žiūrovu svarbus tiek, kiek jis gali perskaityti mano pateiktą vaizdą. Bet tas lygmuo, iš kurio kilo visas šitas vaizdas, vis tiek liks neatskleistas. Pradinį, iš asmeninės patirties kilusį sumanymą įtraukiu į bendresnį kontekstą, objektyvų vaizdą, paslėpdamas subjektyvų lygmenį.

N. Č.: Svarbu, ką vaizdas gali pasakyti, kiek jis yra perskaitomas. Agnės subjektyvus lygmuo kaip tik yra iškeltas, išgrynintas, bet būtent todėl jis ir užblokuoja tolesnį skaitymą. Bet to nesuprantantis žiūrovas lieka be jam kažkiek „perskaitomo“ vaizdo, kiek bendresnio, su platesne skale asmeninėms patirtims taikyti.

A. Z.: Juk visi mes praėjome gerą akademinę mokyklą…

N. Č.: Kažkodėl jaunąją kartą neretai nori parodyti kaip siekiančią nutraukti visus ryšius su akademija ir jos tradicijomis. Taip, jūs esat kažkokia keista sintezė tarp formalaus paruošimo, konceptualumo ir buvimo šiuolaikiniu jaunu žmogumi – su visais madų žurnalais, internetu ir naujų tendencijų mene siekimu. Bet jums taip pat svarbu kompozicija, santykiai, spalvų deriniai, kaip ir visoms kartoms iki jūsų. Ir dėstytojai nebuvo priešiškai nusiteikę. Kostas Bogdanas taip apibūdino šių menininkių darbus: „Agnė yra ne visiems. Jos darbai šnabžda ir nebūtina visko išgirsti“, o „Kristinai svarbiausia priklausymas savo „nykščio“ kartos kontekstui“.

A. Z.: Dabar šito neįrašinėk.

N. Č.: Gerai.

Užrašė Neringa Černiauskaitė