Teatras

Vilniaus mažasis teatras pradeda sezoną

teatro anonsai

Po didžiulių gastrolių Maskvoje Vilniaus mažasis teatras (VMT) sugrįžta į „normalų“ sezono režimą. Naujojo sezono įvykiai buvo pristatyti teatro rengtoje spaudos konferencijoje, per ją rodytos sėkmingos viešnagės nuotraukos, o teatro vadovas Rimas Tuminas pasidalijo įspūdžiais apie Maskvos įžymybes.

Tarp kitų VMT būsimo sezono naujienų – „Pasakų sekimas“ vaikams sekmadieniais. Tai bus jaunųjų teatro aktorių išbandymas, savotiškas tolesnis mokslas. Kiekvieną sekmadienį mažieji teatro žiūrovai galės išgirsti vis kitą pasaką, o atėję dar kitą sekmadienį – pratęsti jos įspūdžius.

Na o vienas pirmųjų šio teatro scenoje savo naujausią darbą – Briano Clarko „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ – parodys režisierius Jonas Vaitkus. Šio režisieriaus atsiradimas VMT savaip reikšmingas – teatras, skelbęsis atviras visiems, dabar įrodo šį atvirumą. Tad Vaitkus – pirmas kviestinis teatro režisierius.

Anot teatro vadovo, režisieriaus ir aktorės Nijolės Narmontaitės pasirinkta tema yra ne tik nepaprastai svarbi šiandien, bet ir tinka kamerinį pokalbį su žiūrovais skatinančiai teatro salės erdvei. 1970 m. parašyta pjesė sulaukė daugybės ekranizacijų televizijoje, kine ir pastatymų teatre. Svarbiausia spektaklio veikėja – prikaustyta prie lovos skulptorė, ji, gydoma ligoninėje, prašosi išleidžiama į namus – numirti. Eutanazijos temą gvildenanti pjesė pirmiausia į rankas pateko aktorei N. Narmontaitei. Ne kartą su aktore dirbęs režisierius J. Vaitkus ryžosi jos sceninei interpretacijai lietuvių kalba. Anot režisieriaus, spektaklis bus asketiškas ir žiūrovus pirmiausia kvies apmąstyti scenoje rodomą situaciją. Pjesės veikėjos padėtis ir jos noras išeiti, virtęs teismo protestu ir įtraukęs į jį skirtingus visuomenės sluoksnius, ir bus akstinas mąstyti šia tema mūsų žiūrovams.

Spektaklyje vaidina ne tik Narmontaitė, bet ir VMT trupės nariai. J. Vaitkus teigia šiame teatre pajutęs darbinę nuotaiką, aktorių atsakomybę, ko kituose mūsų teatruose šiandien trūksta. Viena pjesės temų – įsiklausyti į kitą žmogų, išgirsti jį šiais skubėjimo, anot N. Narmontaitės, laikais turbūt ir bus tai, ką dar, be eutanazijos temos, nori pabrėžti spektaklio kūrėjai. Beje, spektaklis intriguoja ir todėl, kad režisierius J. Vaitkus visada turi savo nuomonę įvairios dramaturgijos atžvilgiu. Spektaklio premjera numatyta rugsėjo 12–13 dienomis.

Tuoj po J. Vaitkaus premjeros savo naują spektaklį parodys Sigitas Račkys. Aktorius ir režisierius pasirinko rusų dramaturgo Grigorijaus Gorino „Svifto namus“, labiau „gastrolinę“ pjesę, kurią turėti savo repertuare trupė svarstė dar prieš kelerius metus. Anot R. Tumino, tai turėtų būti lengvas, išmoningas, žaismingas spektaklis, kuriame sugrįžta ir gerokai primiršta ansambliškumo pajauta. „Svifto namuose“ taip pat vaidina skirtingi VMT aktoriai, tad pamatyti juos kitokiuose vaidmenyse bus smalsu ir naudinga. Spektaklio premjera – rugsėjo 15 dieną.

Rugsėjo 16–18 d. teatras, įgyvendindamas edukacinę programą, skirtą jauniems VMT aktoriams bei Muzikos ir teatro akademijos studentams, surengs garsaus amerikiečių režisieriaus ir pedagogo Charleso Marowitzo seminarą. Svečias skaitys paskaitą „Stanislavskis vs Čechovas“ ir ves dviejų dienų praktinius užsiėmimus. Jo darbai „Kitas kelias: alternatyvus požiūris į vaidybą ir režisūrą“ ir „Prospero’s Staff“ yra populiariausi Amerikos teatro studentų vadovėliai. Be to, Marowitzą pasaulyje išgarsino jo radikalios Williamo Shakespeare’o kūrinių adaptacijos, prasidėjusios „Marowitzo Hamletu“, 1965 m. pastatytu Berlyno menų akademijoje. Ši ir dar šešios Shakespeare’o adaptacijos išleistos rinkiniu „Marowitzo Shakespeare’as“ ir statomos įvairiose šalyse. Dirbdamas Skandinavijoje, Marowitzas sukūrė ir novatoriškų Henriko Ibseno bei Augusto Strindbergo interpretacijų.

Anot teatro vadovo R. Tumino, gastrolės Maskvoje, Majakovskio teatro scenoje vaidinti teatro spektakliai, spektaklių recenzijos ir rusų kritikų režisieriaus darbo analizė buvo puiki proga apmąstyti, kas nuveikta, suprasti, ką daryti toliau. Didžiojoje scenoje vaidinti spektakliai pakeitė čia, Vilniuje, mažoje erdvėje vaidinamų spektaklių skambesį. Tad nereikėtų nustebti, kad kai kurie jų netrukus atsidurs didžiojoje Nacionalinio dramos teatro scenoje. Antra vertus, režisierius mąsto ir apie savo teatro maketą, kurį galėtų vežiotis kartu su scenografija, kad kitose scenoje aktoriai įsivaizduotų tarsi dirbdami savojoje. Mažojo teatro erdvė ir scena yra unikali, ir režisieriui išties tenka koreguoti sumanymus. Retsykiais jie nukenčia. Juolab kad, pavyzdžiui, jo paties planuose – Shakespeare’o „Audra“...

Na o artimiausiu metu teatras vyks į Lenkiją, Varšuvoje vykstančias lietuvių dienas. Krokuvoje Samueliui Beckettui skirtame festivalyje bus parodytas „Belaukiant Godo“, o spalį teatro spektaklius išvys Sankt Peterburgo „Baltyjskij dom“ festivalio žiūrovai.

R. V.