Dovana teatrui

Šiųmetėje knygų mugėje buvo pristatytas puošnus, prestižinis Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto leidinys „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Jo autorius doc. dr. Jonas Bruveris – muzikologas, istorikas, kritikas, senokai ir nuosekliai rodąs susidomėjimą teatro menu, publikavęs apie teatrą drąsių straipsnių, originalių nuomonių, pažinojęs teatro gyvenimą ir iš vidaus, sukaupė daugybę žinių ir jas pagaliau ryžosi atiduoti teatrui ir visuomenei. „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ – jo gyvenimo knyga. Verta būti vienintele (ne ateities sąskaita).

Leidinys jau iš pirmo žvilgsnio daro unikalios knygos įspūdį: plačiaformačio albumo dydžio, viena ranka nepakeliamas. Pasklaidžius tuos 592 puslapius, matyti įspūdingai daug (800) rečiausių, brangiausių, iškalbingiausių teatrinių nuotraukų, dokumentų; nė nepradėjęs skaityti, teatro istoriją jau matai. Ne be pagrindo ji pristatoma kaip „gausiai iliustruotas albumas apie lietuvių tautinio operos ir baleto meno bei Nacionalinio operos ir baleto teatro kūrimąsi“ (p. 592). Vis dėlto į albumo sąvoką nelabai įtalpinsi šio leidinio, aprėpiančio lietuvių tautinio teatro raidą nuo jo įsikūrimo iki 2005 m., bei pateikiančio konceptualias, gilias jo priešistorės įžvalgas. Kita vertus, nė tradicine enciklopedija nepavadinsi, nors šiam žanrui yra artimiausias. Tekstas parašytas enciklopediniu stiliumi, bet su individualiu autoriaus požiūriu, jo nukrypimais nuo temos arba į tolimus jos atgarsius. Be to, faktologinė ir vizualinė medžiaga sudaro dviejų lygiaverčių, o ne vienas kitą iliustruojančių komponentų visumą. Pasigėrėtina, aukšta poligrafinė leidinio kokybė, meninis apipavidalinimas, nuotraukų parinkimo, jų eksponavimo seka (dailininkai Albertas Broga ir Marė Trečiokaitė). Apmaudu, kad dėl didelės kainos besidomintiems teatro menu ir patiems teatro žmonėms bus sunkiai pasiekiamas. Nieko nepadarysi, kaip sakydavo Balys Dvarionas: „Menas galingas, bet neturtingas“.

Įspūdingas šis leidinys ir turiniu. Jį sudaro įžanga (pratarmė, ištakos), trys pagrindinės dalys – „Tautinio teatro pradžia“, „Po 1944 metų“, „Atkurtos nepriklausomybės metas“ – ir priedai: patikslintas, palyginti su įvairiuose leidiniuose anksčiau skelbtaisiais, operų ir baletų premjerų sąrašas, bibliografija, santrumpa anglų kalba, pavardžių rodyklė. Tardamas, kad Lietuvoje Operos ir baleto teatras kartu su Kauno valstybiniu dramos teatru yra „seniausias profesinis meno kultūros židinys“ (p. 13), J. Bruveris išsamiai (kiek tai įmanoma disponuojant skurdoku istorijos dokumentų fondu) ištyrė tautinio teatro atsiradimo prielaidas. Tarytum statė piramidę atvirkščiai: nuo giliai panirusio, sunkiai pasiekiamo jo smaigalio (vaidilos Marienburgo pilyje, kanklininkai Jogailos dvare, muziko statuso apibrėžimas pirmajame Lietuvos statute 1529 m.), per aptrupėjusią, bet platėjančią nutautėjusių didikų rūmų, viešųjų teatrų, Vilniaus universiteto terpę į pirmosios lietuviškos „Birutės“ ir pirmosios profesinės „Traviatos“ spektaklius. Nevengdamas sąsajų su valstybės, gimtosios kalbos buvimo ar praradimo peripetijomis, autorius parodė teatrą kaip krašto istorijos, kultūros raidos padarinį.

Remdamasis savo tyrinėjimų duomenimis, J. Bruveris ne visada matuoja teatro laiką politinės krašto padėties pasikeitimais (kas buvo įtvirtinta sovietmečiu, o ir dabartiniuose leidiniuose dar užsilikę). „Tautinio teatro pradžia“ jis įvardino ne 1920–1940 m., o 1920–1944 m. – „Skiriamoji riba – 1944 m. vasara“ (p. 62) – vasara, kai kardinaliai pasikeitė teatro padėtis, sudėtis, repertuaro kryptis. Per 24-erius „pradžios“ laikotarpio metus teatre subrendo prigimtimi ir profesiniu pasirengimu labai stiprių menininkų, susiformavo teatro profilis ir dvasia. Per daug neryškindamas žvaigždžių kategorijos, J. Bruveris taiko lygiavos principą: skirsniuose „Opera 1920–1944 metais“, „Baleto trupės veikla“ pristato menininkus chronologine (atėjimo į teatrą) tvarka. Laikosi griežtos dėstymo schemos: repertuaras, dirigentai, režisieriai ar baletmeisteriai, dailininkai, vokalo ar baleto pedagogika, solistai, gastrolieriai, ryšiai. Tekstas enciklopediškai konkretus, glaustas, bet kartais ima ir nušvinta kokia nors šilta simpatijų moduliacija, ir tas iš karto daro jį įdomų, patrauklų.

Antras skyrius „Po 1944 metų“ apima vientisą sovietmečio laikų teatrą. Įtikinamu istoriko tonu papasakotas teatro lūžis 1944 m. vasarą. Ta dingstimi atskiru poskyriu „Išeivių žygiai“ priminti nuo teatro atskilusieji, profesinę veiklą Vakarų Vokietijoje, vėliau JAV pratęsę dainininkai, šokėjai, dirigentai, muzikantai, jų kūryba, likimai, taip pat jaunųjų kartos atėjimas į Čikagos lietuvių operą, esančią, autoriaus žodžiais, Valstybės operos veiklos tęsiniu (p. 200). Išeivijos žygių apžvalga išsami, žinios ir fotografijos kruopščiai surinktos, sužinome vardus net tų žmonių, kurie galėjo tapti Valstybės teatro artistais, pamatome Detmolde lietuvių pastatyto „Sevilijos kirpėjo“ afišą, kurios bene vienintelis egzempliorius Vilniuje saugomas privačiame Viliaus Bražėno rinkinyje.

Šio laikotarpio Lietuvos operos ir baleto teatro veiklai nušviesti autorius parašė kelis poskyrius: „Operos repertuaro kūrimas“, „Dainininkai“, „Baleto trupės veikla“, „Šokėjai“. Visuma svari informacijos gausa, jos detalumu. Atrodytų, skaitai sausą (kartais net pasigendi subjektyvesnio autoriaus žvilgsnio) pavardžių, datų rinkinį, o prieš akis ima ir atsiveria kaip gyvas teatro laikas. Aišku, ir puikių nuotraukų dėka: jose įamžinti spektaklių momentai, scenografijos vaizdai, kostiumai, personažų charakteriai, artistų vaidybos, judesio, laikysenos, mimikos savitumai. Net ir prisimenantis aną laikotarpį nustebs, kiek daug žiburių švietė pro grotomis apkaltą langą – kūryba mėgsta veržimąsi.

„Atkurtos nepriklausomybės metą“ autorius pradeda nuo 1987–1988 m. sezono, kai buvo pastatytas paskutinis sovietinis veikalas, tėvynėje pradėjo skambėti išeivijos muzikų vardai, o teatras pirmąsyk išvyko į gastroles Vakarų kryptimi. Repertuaro apžvalga padvelkia kritiškomis nuotaikomis: jo ribos esą „beveik neišsiplėtė“ (p. 431), skandalinga nacionalinės operos būklė, nesuprantamas vadovybės požiūris į kai kuriuos spektaklius, antai „gerai parengtas „Fidelio“ pastatymas“ buvo išbrauktas iš repertuaro, nespėjęs „palikti ryškesnio pėdsako nei teatro istorijoje, nei publikos vertybinėje orientacijoje“ (p. 429), o itin brangi ir brangintina Naujametinės „Traviatos“ tradicija, pradėta pirmuoju profesinio teatro spektakliu ir išlaikyta per visą okupacijos laiką, 2002 metais jau „buvo nutrūkusi“ (p. 518). Rašydamas LNOBT istoriją J. Bruveris dar vylėsi, kad tradicija tik „buvo“ nutrūkusi – šiandien aišku, kad ji nutrūko visiškai: vietoje „senos“ tradicijos diegiama „nauja“, t. y. savo, kaip tame internacionale, „pasaulį seną išardysim“. Šiame skyriuje irgi publikuojamos detalios (kartais net pasikartojančios) teatro menininkų biografijos. Kūrybos vertinimų, epitetų autorius šykštus – jie sunkiausiai įspraudžiami į kategoriškų teiginių apibrėžimus. Juk galime pasiginčyti, ar, pavyzdžiui, Aukselė („Vaivoje“) yra „neužmirštamas“ Elenos Čiudakovos vaidmuo (p. 278) – kad Violeta, tai tikrai. Kažin, ar būtent Jono Urvelio vaidmenys pasižymėjo išskirtine „vaidybos ir dainavimo darna“ (p. 287), o Irena Žukaitė buvo „plataus vaidybinio diapazono“ artistė (p. 283), kai apie Vytauto Juozapaičio artistiškumą neužsimenama nė žodžiu. Arba: autorius apgailestauja Arnoldą Voketaitį tik porą vaidmenų atlikus Čikagos lietuvių operoje, ir tas suprantama, bet analogiškam apgailestavimui dėl Kamilės Jozevskaitės negali pritarti, nes paklausęs jos įrašų svarstai, kaip iš viso galėjo Operoje dainuoti. Autorius sąžiningai suregistravo artistų vaidmenis, bet ar buvęs paskirtas, tačiau scenoje nė karto neatliktas vaidmuo (Loretos Bartusevičiūtės, Jolantos Valeikaitės...) rašytinas?

Šalia įprastinių Operos, Baleto skirsnių šiame skyriuje atsiranda naujas teatro istorijos aspektas – „Teatras ir pasaulis“. Sovietmečiu, pasak J. Bruverio, daugiau progų pasirodyti svetur turėjo baleto trupė, ji nepriklausomybės laikais „taip pagarsėjo, kad į užsienio scenas dabar kviečiama kone kasmet ir ne kartą“ (p. 515). Dainininkai buvę gan stipriai uždaryti, bet dabar Europos scenose operos trupė pasirodo įspūdingai, o teatre gan dažnai vieši įžymūs užsienio artistai. Autorius atkreipia dėmesį į teatro valdymo mechanizmo pokyčius, į jaunimui sudarytas naujas galimybes (įkurta Operos studija).

Teatro istoriją J. Bruveris užbaigia 2005 metais ir poskyriu „Kiti teatro žmonės ir jų darbai“. Čia pasirodo esąs ne vien puikus teatro žinovas, bet ir didelis teatro gerbėjas. Jis mato kiekvieną teatro žmogų, nes tik kiekvieno dirbančiojo dėka teatro meninė veikla galinti būti „tvirta ir ritminga“ (p. 537).

Bet kaip greitai bėga laikas. Štai dirigento Jono Aleksos, solisčių Elenos Saulevičiūtės, Irenos Žukaitės, čikagiškio tenoro Stasio Baro jau nebėra, Vladimiras Prudnikovas – nebe kultūros ministras... Knyga vos spėjo išeiti, o informacija pasenusi. Mūsų laikais, kai taip sparčiai diegiamos naujos technologijos, įmanomas (ir būtinas) nuolatinio papildymo, atnaujinimo procesas: tereikia parengti elektroninę leidinio versiją. Kartu atsirastų galimybė ištaisyti ir nedidelius, retus netikslumus, kurių pasipainiojo ir šiame, kruopščiausiai parengtame leidinyje – klaidų esama kiekvienoje enciklopedijoje. O vertinant „Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą“ reikia pasakyti, kad tokiu leidiniu galėtų didžiuotis kiekvienas Europos teatras.