Kuratoriaus pastabos

Leokadija Belvertaitė. „Mergaitė su krepšeliu“. 1950–1960 m.

Vaizduojamajame mene žmogaus figūra yra tai, su kuo beveik visada galime susitapatinti – net ir tuomet, jei esame žmonės, ne itin vertinantys meną ir neteikiantys jam reikšmės. Mes esame psichologiškai, lytiškai, intelektualiai ir emocionaliai neatsiejami nuo žmogaus atvaizdo, nebent mus būtų užvaldęs koks nors kitoks nusiteikimas. Žmogaus figūra gali išreikšti ir individualią, ir kolektyvinę egzistenciją: kokia ji yra, buvo, bus, galėtų ar turėtų būti. O pačios figūros traktavimas mus žavi ir pateikia iššūkius, jos vaizdavimas yra mūsų gyvenimo matas ir projekcija.

Lietuvoje unikalus gebėjimas vaizduoti figūrą atliko ypatingą vaidmenį praeities mene, nes buvo naudotas kaip ideologinė ir visuomenę kontroliuojanti priemonė. Figūros pavaizdavimo ribų išlaisvinimas atskleidė atsargų visuomenės pasipriešinimą tai kontrolei, bylojo apie laisvės troškimą, skatino jos įgyvendinimą bei meniškosios savimonės augimą. Figūros vaizdavimo evoliucija – būdas fiksuoti visuomenei primestas ribas ir tų ribų laužymą mene. Šie aspektai paskatino surengti Lietuvos keraminės skulptūros parodą „Amatų gildijos“ galerijoje. Paroda vyko paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis, bendradarbiaujant su neseniai Vilniuje viešėjusiais Tarptautinės keramikos akademijos atstovais. Joje taip pat eksponuoti dirbiniai, pasiskolinti iš Lietuvos dailės muziejaus.

Pirmiausiai pristatytos skulptorių Viktoro Palio, Nijolės Gaigalaitės ir Leokadijos Belvertaitės keraminės skulptūros. Šių menininkų dirbiniai atspindi sovietinės propagandos griežtų reikalavimų išugdytą pseudonacionalinį socialistinio realizmo stilių ankstyvuoju sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Pavyzdžiui, L. Belvertaitės sukurtą Marytės Melnikaitės portretą galima pavadinti valstybiniu kiču. Bet V. Palio vaizduojama sėdinčios nuogos merginos figūra – išimtis.

Nuo čia prasideda kelionė laiku per keramikos meno istoriją. Parodoje pirmiausia eksponuojamos stilizuotos, liaudies meno įkvėptos Genovaitės Jacėnaitės socialinės karikatūros. Jas papildo tauri Onos Naruševičienės religinės ir tautinės tematikos išraiška statuloje „Su verbomis“. Toliau eksponuojamos Liucijos Šulgaitės meistriškos ir siurrealistinės žmogaus figūros dekonstrukcijos. Tai 1977 m. sukurta ir pripažinta „Pantomima“. Į parodą taip pat įtrauktas ir 1996 m. Šulgaitės „Žmogus-medis“ bei serija darbų, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Juose matome, kaip plečiasi keraminių skulptūrų idėjinės ir technologinės ribos. Į šią paskutinę darbų grupę įtraukti ir nauji Jovitos Laurušaitės naiviosios skulptūros perliukai, Vyganto Vasaičio sukurtas puodžiaus Mindaugo Rutkausko portretas, Neringos Zemko žmogaus figūra egzistencialistiniame „Peizaže“ ir seksualios, viską nustelbiančios, rokenroliškos Hilberto Jatkevičiaus stilingosios skulptūrinės kompozicijos. Šioje grupėje taip pat galima rasti Audriaus Janušonio skulptūrų, kurias galima pavadinti ir klasikinėmis, ir ekspresionistinėmis. Parodą karūnuoja to paties autoriaus žmogaus ūgio skulptūra „Pikasas po kėde“. Tačiau kokia gi šios kelionės esmė?

Hilbertas Jatkevičius. „Kaunas + Ukmergė = KM“. 2006 m.

Tarptautinės keramikos akademijos atstovų apsilankymo Vilniuje metu iš esmės buvo ignoruota unikali Lietuvos keramikos istorija. Tai paskatino surengti parodą, siūlančią pažvelgti ir į šios šalies tautos, ir į keramikos meno istorijos perspektyvą. Tai buvo tiesiog būtina. Parodoje demonstruota žmogaus figūros pavaizdavimo būdų evoliucija. Matome ir meninio perteikimo priemonių vartojimo santykinę drąsą vaizduojant žmogaus figūras pastaruoju dešimtmečiu. Parodos tikslas yra pateikti trumpą pastarųjų penkiasdešimties metų keramikos Lietuvoje istorijos apybraižą su užuominomis į platesnį istorinį kontekstą. Siekdamas šio tikslo pasirinkau įtikinamiausią ir veiksmingiausią priemonę – žmogaus figūrą, pabrėžiančią ir identifikuojančią meną, menininkus ir tautas.