Du menininkai vienoje studijoje

Petras Repšys. Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros centrinio altoriaus antepediumo pagrindinio reljefo projekto fragmentas. 2006 m. A. Baltėno nuotr.

Birželio 20 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje "Kairė–dešinė" prasidėjo tris savaites truksianti Petro Repšio bei Stepheno Raulio Anayos paroda "1 studija. 2 menininkai". Ši paroda yra pirmoji tęstinio kasmetinio projekto dalis. Kiekvienais metais Vilniaus grafikos meno centre bus organizuojami dviejų menininkų – lietuvio ir užsieniečio – kūrybos pristatymai, kurie, kaip tikimasi, atvers galimybę pažvelgti į kitose šalyse vykstančius grafikos meno procesus, suteiks progą dar kartą išvysti ar naujai atrasti žymių Lietuvos grafikos klasikų ir jaunų perspektyvių menininkų kūrybą, patyrinėti, ar grafika turi specifinių tam tikros vietos ženklų, ar politiniame, ekonominiame, socialiniame lygmenyse vykstantys integracijos, kultūrų niveliacijos procesai būdingi ir šiandieniniam menui.

Džiugu, kad pirmasis meninis dviejų autorių dialogas išprovokuotas nedirbtinai – Stephenas Anaya ir Petras Repšys, savo parodos plakate prisistatę šmaikščiu two ugly boys pseudonimu, draugiškus ryšius palaiko jau trisdešimt metų – puikiai vienas kitą pažįsta, supranta, žino vienas kito kūrybos rakursus. Maža to, nuo šių metų vasario mėnesio, kaip prieš beveik trisdešimt metų, abu dailininkai dirba kartu Petro Repšio studijoje Užupyje, abu dėsto ir Vilniaus dailės akademijoje. Darbas kartu ir yra pagrindinė parodos ašis. Dėl to abu dailininkai pristato tik pastarųjų kelių mėnesių darbo Užupio studijoje rezultatus: Repšys – altoriaus antepediumo reljefą, skirtą Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros centriniam altoriui, reljefo eskizą pieštuku ir pluoštą piešinių, Anaya – daugiausiai pro Repšio studijos langą užfiksuotus gamtos vaizdus.

Parodoje rodomas Repšio kuriamo altoriaus reljefo "eskizas" – plastilininis variantas. Jame pavaizduotas vienas Lietuvos istorijos faktų – žemaičių krikštas. Pats dailininkas teigia nesąs religinio meno atstovu. Dėl to reljefe vaizduojamas siužetas yra labiau istorinis nei religinis. Kaip tvirtina reljefų autorius, visos čia pavaizduotų žmonių figūros atspindi ikikrikščioniškoje kultūroje egzistavusią sanklodą, kurioje visuomenė hierarchiškai susidėjo iš šventikų, karių, žemdirbių, o paskiausiai – iš moterų ir vaikų. Reljefe žmonės vaizduojami iš abiejų pusių einą į centre esantį kryžių – tai reiškia ėjimą į bažnyčią. Visi juos lydintys paukščiai, gyvuliai ir žuvys plaukia, eina ar skrenda į centrą drauge su žmonių figūromis – taip visas pasaulis juda kryžiaus link. "Džiaugiuosi, kad turiu labai daug pagalbininkų: istorikų, archeologų, žuvininkų. Visi daug pataria, jei reikia – pakritikuoja. Antai Petras Vyšniauskas – didelis žuvų žinovas – atsinešė knygą su žuvų paveikslais. Tuomet mudu aptarėme, kokios žuvys turėtų būti svarbiausios šiame reljefiniame atvaizde. Apie tai, kokie paukščiai turėtų būti pavaizduoti, kokie Lietuvoje nuo seno buvo pagrindiniai, konsultavausi su kitu draugu. Tiesa, reljefe nepavaizdavau nacionaliniu lietuvių paukščiu vadinamo gandro. Mat jis kompoziciškai niekur netiko. Galbūt jį buvo galima pavaizduoti brendantį vandenyje, bet tuomet būtų reikėję pašalinti kurią nors iš žmonių figūrų... Taip pat teko tyrinėti tų laikų apsirengimą. Kadangi šiandien dėl vieno rūbo yra daug nuomonių, neneigiu, kad kai kur yra tik dalinis tikslumas."

Stephen Raul Anaya. "Sereikiškių parkas. Pro Petro Repšio studijos langą. Žiema, pavasaris, vasara". 2006 m. Guašas

Kitas parodos menininkas – Stephenas Anaya – prisipažįsta labai mėgstantis skirtingų metų laikų paveiktus gamtos pokyčius. Nepaisant to, kad ir kur būtų, jis gėrisi nenutrūkstamais gamtos ciklais. "Natūralios saulės šviesos kaita skirtingu dienos metu, jos refleksai vandenyje, neišsemiamas judėjimas gamtoje – štai kas niekuomet nenustos manęs stebinti ir būti mano kūrybos varikliu", – sako Anaya, nuo 1978 m. Lietuvoje rengiantis trečiąją parodą. Menininko darbai (daugiausiai gamtos eskizai), vertinant juos šiandien kuriamos grafikos kontekste, formos požiūriu yra išskirtinai įdomūs. Pirmiausia dėl pasirinkto "išvirkščio" matymo – visi dailininko eskizų objektai pavaizduoti negatyvo principu (tai, kas paprastai nėra matoma, tampa matoma). Tikras, tiesioginis gamtos jutimas užfiksuotas itin laisvose, impresionistiškose dailininko studijose teptuku. Eskizai kai kur minimaliomis užuominomis, kitur – labiau detalizuotais kadrais, bet dažniausiai po kelis gula ant juodo popieriaus lapo. Nesvarbu, ar tai ant šakos susigūžęs paukštis, ar romantiškai Sereikiškių parke vaikštinėjantys įsimylėjėliai, ar du girtuokliai, ar tiesiog sustingusią žiemą, o gal drungną pavasarį stūksą medžiai, ar tekanti upė. Svarbiausia, ką jie iš tikrųjų sako apie mikroskopines mūsų gyvenimo akimirkas, iš kurių susideda kartais melancholiška, kartkartėm dinamiška, džiaugsminga, lyriška, retsykiais vienišo, banalaus, skaidraus ar kartoko gyvenimo grandinė. Anayos eskizai tarytum kruopštus dailininko dienoraštis, nuolatinio gamtos virsmo skirtingais metų laikais kontekste fiksuoja tai, kas tuo metu labiausiai rūpi – dėl to juose taip gyvai juntama nuotaika. Kartu jie – labai paprasti, jaukūs, autentiški, perteikiantys nesurežisuotas patirtis ir nuotaikas. Vedamas stiprios improvizacijos dovanos, Anaya apie pasaulį kalba taip, kaip jam pavyksta, o ne kaip "reikia" kalbėti.

Paroda "1 studija. 2 menininkai", arba Two ugly boys galerijoje "Kairė–dešinė" vyks iki liepos 8 dienos.