Kinas

Aš – ne mokytojas, žiūrovas – ne mokinys

Pokalbis su britų režisieriumi Kenu Loachu

iliustracija
Ken Loach

Birželio 17 d. šiųmetinis Kanų kino festivalio nugalėtojas Kenas Loachas šventė savo jubiliejų – jam sukako septyniasdešimt. Loachas gimė Šiaurės Koventryje, techniko šeimoje, tarnavo britų oro pajėgose, studijavo teisę Oksfordo universitete. Padirbėjęs aktoriumi Kennetho Williamso trupėje ir režisieriaus asistentu viename Birmingamo teatre, 1963 m. Loachas perėjo į televiziją. BBC jis sukūrė keliasdešimt spektaklių, publicistinių laidų ir dokumentinių televizijos filmų. 1965 m. Loachas buvo pripažintas geriausiu britų televizijos režisieriumi. 1967 m. jis debiutavo vaidybiniu filmu "Vargšė karvė" ("Poor Cow"). 1969 m. Loachas kartu su rašytoju Barry Hinesu sukūrė filmą "Kesas" ("Kes") – pasakojimą apie mažo Šiaurės Anglijos miestelio berniuką, kuris, atstumtas motinos ir bendraamžių, susidraugauja su paukščiu. Filmas buvo persmelktas socialinio realizmo, jis tapo režisieriaus vizitine kortele. Tačiau tikrasis tarptautinis pripažinimas atėjo vėliau, kai filmai "Riff-Raff", "Žemė ir laisvė", "Mano vardas Džo" pelnė tarptautinius apdovanojimus ir komercinę sėkmę.

Loachas dažniausiai pasakoja apie į britų kultūros pakraščius nustumtus žmones, apie provincijos darbo klasę. Režisierių domina silpni ir pralaimėję žmonės, kurių elgesys sukuria daug dramatinių galimybių. Filmų herojai dažnai atsiduria paribio situacijose, režisieriui artimas jų naivus idealizmas. Būdamas įsitikinęs marksistas, Loachas ankstyvuosiuose filmuose daug dėmesio skyrė klasių santykiams politinėje kovoje. Po 1986 m. sukurto filmo "Tėvynė. Dainuojant raudonąjį bliuzą" ("Fatherland. Singing The Blues in Red") Loachas ima tolti nuo tipiškų britiškų situacijų ir herojų, jį pradeda dominti santykiai tarp Vakarų ir Rytų, filmuose atsiranda istorinis kontekstas (prieškario stalinizmas, šaltasis karas). 1990 m. Loachas sukūrė savo pirmąjį Airijos konfliktui skirtą filmą – nepasitikėjimo valdžia ir policija persmelktą "Slaptą planą" ("Hidden Agenda"), kuris sukėlė skandalą, nes D. Britanija stengėsi, kad jis būtų pašalintas iš Kanų konkurso. Panašiu tonu pasižymėjo ir "Riff-Raff" (1991), "Akmenų lietus" ("Raining Stones", 1993), "Boružėle, boružėle" ("Ladybird Ladybird", 1994), "Mano vardas Džo" ("My name is Joe", 1998), pasakojantys apie skurstančius, socialiai beteisius žmones, kurie bando išsaugoti savo orumą. Dėl egzistuojančio blogio Loachas kaltina ydingą socialinę sistemą. Tai itin ryšku jo filmuose "Žemė ir laisvė" ("Land and Freedom", 1995), "Karlos daina" ("Carla’s Song", 1998), "Duona ir rožės" ("Bread and Roses", 2001). Vieno jų veiksmas perkelia į pilietinio karo apimtą Ispaniją, kito – į revoliucinę Nikaragvą, trečio – į šių dienų Los Andželo meksikiečių darbininkų rajonus.

Loachas dažnai kviečia nežinomus aktorius arba mėgėjus, jo filmams būdingas dokumentinis stilius, jis nevengia improvizacijos ir paprastų formų, todėl dažnai jo filmams apibūdinti vartojamas socrealizmo terminas. Nors lietuvių žiūrovai turėjo progos pamatyti ne vieną Loacho filmą (beveik visi paminėti rodyti per televiziją, o 2004 m. sukurtas "Švelnus bučinys" ("Ae Fond Kiss") pernai uždarė "Kino pavasarį"), režisierius pas mus nėra populiarus. Matyt, įtakos turi ir tai, kad Lietuvoje niekad nebuvo stiprių socialinio kino tradicijų, o į kairiųjų pažiūrų žmones vis dar žiūrima įtariai. Tačiau bene daugiausiai įvairių festivalių specialiųjų žiuri prizų pelnęs kūrėjas turi savitą kino koncepciją, kuri atsispindi ir italų kritikui Paolo Perrone šiemet Kanuose duotame interviu. Jį spausdiname šiek tiek sutrumpintą.

Jūs – pripažintas šiuolaikinio, aktualaus, dažniausiai socialinio kino klasikas – sukūrėte istorinį filmą "Vėjas siūruoja miežius"… Ar Jūsų paties tai nestebina?

Iš tikrųjų tai filmas apie dabartį. Veiksmas nukelia į 3-iojo dešimtmečio Airiją, kai airiai bandė išvyti iš savo žemės anglus. "Vėjas siūruoja miežius" pasakoja apie airių kovą už nepriklausomybę – labai svarbų istorijos puslapį, kurį toli gražu ne visi žino. Pabandžiau papasakoti istoriją paprastų į tą karą įtrauktų žmonių požiūriu. Du brolius iš pradžių sujungia, o paskui tragiškai išskiria jų revoliuciniai užmojai. Filmas man labai artimas, regis, jis pavyko. Yra ir daugiau filmų šia tema, bet aš galiu pakartoti ne vieną kartą sakytus žodžius: "Problemas sukuria ne realybė, bet mūsų realybės interpretacija".

Jūs sukūrėte patį polemiškiausią filmą apie lygiai prieš septyniasdešimt metų prasidėjusį Ispanijos pilietinį karą. Tačiau 1936-ieji – tai ir Jūsų gimimo metai. Ar jubiliejaus išvakarėse jaučiatės išmintingesnis, brandesnis?

Kiekviena nauja patirtis mane praturtina. Tapau atviresnis ir įdėmiau stebiu visuomenę ir pasaulį nei savo karjeros pradžioje. Tačiau mano mąstymas išliko nepakitęs: socialinis konfliktas yra mūsų gyvenimo pagrindas. Iš televizijos pasaulio arba iš spaudos sklindanti propaganda šiandien mums piešia vis linksmesnės dabarties ir šviesesnio rytojaus vaizdus, teigiančius, kad visur klesti laisvė ir harmonija, nors iš tikrųjų visuomenės disbalansas tapo dar akivaizdesnis. Tie konfliktai veikia kiekvieno piliečio, kuris ir tampa mano filmų herojumi, asmeninį gyvenimą.

iliustracija
"Vėjas siūruoja miežius"

Ar praėjus ne vienam dešimtmečiui po savo debiuto, Jūs sau suformulavote, kas yra kinas?

Kinas – tai fenomenas, reikalaujantis kūrybinių ir individo, ir visuomenės pastangų. Dabar režisierius privalo kovoti už vietą po saule. Tačiau kinas net mūsų laikais gali įvykdyti sąmonės revoliuciją, o televizijai tai neįkandama. Palydoviniai kanalai, kabelinė televizija, DVD išplitimas – visa tai dar labiau padalija auditoriją, skatina jos susisluoksniavimą. Bendras lygis smunka dėl kovų už reitingus. Realybės šou paverčia normalius žmones siaubingomis pabaisomis. Man visada atrodė, kad galima kurti nekvailą televiziją, tačiau dabartinė publika privertė mane pakeisti nuomonę.

Tačiau esate sakęs, kad nei geras, nei blogas filmas nepakeis pasaulio. Prieštaraujate sau pačiam…

Taip, kinematografas pasaulio nepakeis. Niekad. Kinas – ne politinis ar visuomeninis judėjimas, kinas yra tik kinas. Bet jis gali priversti žiūrovus galvoti, jis žadina sąžinę ir užuojautą, jis gali padėti žmogui pajusti tai, ko jis iki tol nesugebėjo pajusti. Be to, kinas gali tau papasakoti apie tai, ko nežinojai. Tai – pagrindiniai kino uždaviniai, jo esminės vertybės.

Man iš žiūrovo reikia vieno – jo vidinės laisvės. Ne dvasios tuštumos, bet galimybės būti atviram. Nesirengiu nieko mokyti, aš – ne mokytojas, o žiūrovas – ne mokinys.

Kokie režisieriai ir filmai Jus labiausiai paveikė?

Labiausiai veikia tai, ką pažinai jaunystėje. Man tai – Vittorio De Sica, Robert’as Bressonas, ankstyvasis Milošas Formanas. Atmintyje visam laikui įstrigo Gillo Pontecorvo "Mūšis už Alžyrą". Nepamiršiu ir Piero Paolo Pasolini, jo filmai mane visada jaudino. Tačiau ne mažiau už kiną mane paveikė dailė ir literatūra.

Pagrindinės Jūsų filmų temos žinomos visiems sinefilams. Kenas Loachas – tai filmai apie bedarbystę, marginalus, skirtingų socialinių grupių ir kultūrinių tradicijų konfliktus. Tačiau Jūsų kinematografinis metodas ištyrinėtas kur kas mažiau.

Filmas – tai būdas kitiems perteikti tam tikras idėjas. Režisūra – tai materialus tų idėjų įkūnijimas. Filme labai svarbūs yra šviesos parinkimas, darbas su garsu ir muzika, kadro pastatymas, tai reikalauja kruopščių apmąstymų. Bet visa tai negali būti tuščias fejerverkas, skirtas tik tam, kad padarytum žiūrovui įspūdį. Išeidamas iš salės jis turi galvoti ne apie režisūros kokybę, bet apie tą istoriją, į kurią jis buvo panardintas.

Etika ir estetika Jums neatsiejamos?

Estetika veikia idėjos, personažų ir siužeto atsiradimą. Šie elementai neegzistuoja atskirai. Pavyzdžiui, jei dabar aš jus filmuosiu naudodamas 75 mm objektyvą ir natūralų apšvietimą, sukursiu mielą, malonų, žiūrovus raminantį portretą. Jei pakeisiu objektyvą ir panaudosiu dirbtinį apšvietimą, nukreipsiu šviesą tiesiai į jus, galiu sukurti žiūrovams grėsmės, pavojaus pojūtį. Šiuo atveju aš išnaudosiu jus – savo filmo herojų – ne kaip žmogų, o kaip daiktą, objektą. Bet aš stengiuosi to vengti. Estetika visiškai priklauso nuo to, koks yra tavo požiūris į personažą.

Kaip konkrečiai dirbate prie projekto kol jis tampa baigtu filmu? Nuo ko pradedate, ką paliekate pabaigai?

Aš daug dirbu prie personažų, prie jų tarpusavio santykių, stengiuosi, kad tai taptų siužeto pagrindu. Yra daug technikų, padedančių pagyvinti scenarijų. Svarbiau kita – rasti aktorius, kurie būtų kažkuo panašūs į sugalvotus personažus. Man labai svarbu, kad žiūrovai tikėtų mano herojų realumu. Ir jei aktorius priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui kaip ir personažas arba jei jis išgyveno kažką panašaus į tai, kas parašyta scenarijuje, aš renkuosi būtent jį.

Kodėl filmuojate chronologine tvarka? Aktoriui taip paprasčiau pasinerti į istoriją?

Taip, be abejo. Aktorius įeina į personažą po truputį, sekdamas paskui siužetą. Dialogai labai dažnai keičiasi filmuojant ir galiausiai jie skiriasi nuo tų, kurie buvo parašyti scenarijuje.

Prieš filmą "Vėjas siūruoja miežius" Jūs dalyvavote dviejuose kolektyviniuose projektuose "Rugsėjo 11, 11 minučių 9 sekundės, 1 kadras" ir "Traukinio biliete". Kaip Jums patiko bendradarbiauti su kitais, tokiais pat nepriklausomais ir unikaliais kino meistrais?

Filme apie Pasaulinio prekybos centro griūtį jokio bendradarbiavimo su kitais bendraautoriais nebuvo: kiekvienas mūsų sukūrė savo filmuką. "Traukinio bilieto" atvejis kitoks: aš, Ermanno Olmi ir Abbasas Kiarostami kūrėme filmą kartu. Kiekviename kolektyviniame projekte režisierius privalo naudotis užduotų žodžių rinkiniu, pridėdamas nuo savęs tik jam būdingus vaizdus ir stilių. Todėl rezultatai yra individualūs. Susipažinti ir padirbėti kartu su Olmi ir Kiarostami buvo labai malonu ir įdomu.

Parengė Kora Ročkienė