Moralitė naktys

"Jauni dievai"

Joninių naktį BTV (23 d. 01.50) parodys suomių režisieriaus Jukkos-Pekkos Siili filmą "Jauni dievai" (2003), kuris turėtų patikti tautos morale besirūpinantiems žmonėms. Tik bijau, kad tokie žmonės naktį miega. Tad filmą žiūrės tie, apie kuriuos jis ir pasakoja, – seksualiai aktyvūs jaunuoliai. Filmo herojai Tavis ir Jerė nusprendžia kartu su draugais įkurti klubą. Klubo taisyklės paprastos: kiekvienas, norintis dalyvauti jo veikloje, turi atsinešti vaizdajuostę, kurioje nufilmuotas vėliausias jo seksualinis aktas. Juosta gali būti nufilmuota atvirai arba slaptai, joje gali būti užfiksuotas atsitiktinis arba nuolatinis partneris (-ė). Klubo narių intencijos įvairios – vieni (pvz., Jerė) siekia kuo daugiau seksualinių eksperimentų, kiti (pvz., Tavis) nori pamiršti vaikystės traumas ir pan. Tačiau netrukus tai tampa pavojinga obsesija, prostitutės ir vienos nakties pažįstamos užima ištikimų herojų draugių vietą, prasideda prievarta ir išnaudojimas, todėl karšti suomių vaikinai anksčiau ar vėliau turės stoti akistaton su savo morale.

Skandinavijos kinas retai patraukia mūsų televizijų dėmesį. Gaila, nes esu matęs labai kokybiškų serialų, kurie galėtų pakeisti tą kasdien rodomą šlamštą. Bet šlamštas, žinoma, pigesnis ir prieinamesnis. Ir publika jau gerokai jo pagadinta: visuomenės marginalizacija smarkiai pasistūmėjo į priekį. Manau, kad televizija – vienas svarbiausių jos veiksnių, nes kai kasdien įvairūs kanalai mėgaujasi įvairiausiais ekshibicionistais, seksualiai nepatenkintais personažais, keisčiausiais konfliktais ir paprasčiausiais iškrypimais, kai normalių žmonių televizijoje beveik nepamatysi (prie tokių juk nepriskirsi ne tik "Langų", "Srovių", bet ir "Spaudos klubo" ar "Pakeleivių" herojų), gali susidaryti iškreiptas pasaulio vaizdas. Iškreiptas, nes marginalija tame televizijos pasaulyje, ko gero, jau tapo norma. Kiekvienas gavo savo 15 šlovės minučių, bet paaiškėjo, kad jų negana. Be to, lietuviškos marginalijos labai fiziologiškos ir daiktiškos (tuo sumaniai manipuliuoja kad ir "Bėdų turgaus" rengėjai), todėl viskas skęsta ne tik blogo skonio, bet ir moralinio reliatyvumo jūroje. Be abejo, tai ne tik televizijos, bet ir visos žiniasklaidos bėda, tik laikraščius dabar skaito vis mažiau žmonių, o televizinė fiziologija, sutikite, yra įtaigesnė.

Fiziologine įtaiga, be abejo, remiasi ir vienas talentingiausių šių dienų manipuliatorių Larsas von Trieras. Kad jis talentingas kūrėjas, manau, niekas neabejoja. Kad jis – manipuliatorius, dauguma jam yra linkę atleisti, nes jis tai daro talentingai ir sumaniai, juolab kad dažnai jo manipuliacijos tikslas – dar kartą niuktelėti Amerikai, kurios, regis, dabar nekenčia visi intelektualesni žiūrovai. Esu skaitęs ne vieną jo interviu apie sudėtingus santykius su religija, todėl man pasirodė, kad ir von Triero požiūris į Ameriką – visų šių dienų pasaulio bėdų šaltinį – iš esmės yra religiškas, tiksliau, dvelkia religiniu fanatizmu. BTV (25 d. 21.50) rodys von Triero "Dogvilį" (2003). Niekad Amerikoje nebuvęs režisierius rodo ją tarsi Bertolto Brechto teatro sceną. Nėra dekoracijų – tik milžiniškoje studijos erdvėje kreida nubrėžtas Dogvilio planas ir minimalus aktoriams reikalingas rekvizitas, nes svarbiausia autoriui yra tai, kas vyksta tarp žmonių. Režisierius siūlo – ir filmo personažams, ir mums – savotišką žaidimą, kuris nepastebimai tampa tikru moralitė. Veiksmo katalizatorius yra gražios bėglės pasirodymas miestelyje. Nicole Kidman vaidina šiek tiek paslaptingą, mįslingą moterį Greis, kuri nori atsidėkoti dogviliečiams už parodytą geranoriškumą. Tačiau ar tai tikrai buvo gerumo pasireiškimas? Netrukus paaiškės, kad ne, kad labai lengva pažadinti žmonių blogąsias savybes, jos, pasirodo, yra stipresnės, o pasyvioji Kidman herojė tarsi skatina Dogvilio gyventojus vis drastiškesniems prievartos ir cinizmo aktams. Todėl finalinis moters kerštas atrodys visiškai pateisinamas. Net ir nepastebėsite, kaip von Trieras įtrauks jus į savo žaidimą ir pabandys įtikinti, kad jo rūstaus grožio filme nuosekliai rodoma niūri žmogaus prigimties vizija yra neapskundžiama. Tačiau kad ir kaip būtų, sinefilų "Dogvilyje" laukia ir susitikimas su iškiliausiomis kino legendomis – Humphrey Bogarto žmona ir partnere Lauren Bacall, Ingmaro Bergmano mylimąja ir filmų žvaigžde Harriet Andersson…

LTV2 (25 d. 18.20, 26 d. 22 val.) siūlo dar vieną susitikimą su Alexandro Kordos kinu. Filmu "Rembrantas" (1936) jis pratęsė pasakojimu apie karalių Henriką VIII pradėtą "asmeninių gyvenimų" seriją ir bendradarbiavimą su puikiu aktoriumi Charlesu Laughtonu, kuris šįkart suvaidino didįjį dailininką. "Rembrantas" yra geresnis už ankstesnįjį filmą – puikus operatoriaus Georges’o Perinalio ir dailininko Vincento Kordos darbas išsiskiria rafinuotumu, meistriška Laughtono vaidyba jaudina, tačiau filmas žiūrovams, matyt, pasirodė pernelyg subtilus. Jie pasirinko netrukus Kordos studijoje sukurtą širdį veriančią ledi Hamilton asmeninę istoriją. Gal ir ją parodys?

Dar vienas jaudinantis prisiminimas – 1976 m. sukurtas čekų filmas "Marečekai, duokite man plunksnakotį" (LTV, 26 d. 14.40). Jį sukūrė Oldrichas Lipsky, kurio vardas neatsiejamas nuo vesternų parodijos "Limonadinis Džo". Kadaise būtent iš jos mokėmės vesterno "specifikos", nes tikri vesternai sovietmečiu buvo parodyti vos keli. Kita vertus, ne vesternas juk buvo svarbiausia, o tai, kad Lipsky ir jo komanda tyčiojosi iš štampų, stereotipų, banalybių, žodžiu, iš to, su kuo susiduri kasdien ir dabar. Dabar gal net labiau, nes kiekviename žingsnyje yra televizija, primygtinai siūlanti kruizus, svetimas nelaimes ir kitokias "prekes".

Užmetęs akį į Lipsky biografiją, supratau, kad jo subtilus, bet kartu ir "balaganiškas" humoro jausmas – ne tik nacionalinis bruožas; jis susijęs su gana specifiška asmenine patirtimi – konclageryje praleistais metais, filosofijos studijomis bei meile cirkui, kurią Lipsky išsaugojo visą gyvenimą: jis ne tik kūrė kino komedijas apie cirką, bet ir pats statė spektaklius, sujungdamas cirką su laterna magica.

Šią savaitę ir vėl daug ne pirmą kartą kartojamų geresnių ir blogesnių filmų – tauta poilsiauja, kartu su ja poilsiauja ir televizijos. Todėl neieškokime logikos ten, kur jos negali būti. Tačiau vis dėlto man gaila, kad išnyko Tomo Dapkaus "politvalandėlės" per LTV – protingas, savimi nesigrožintis, politiką išmanantis ir turintis požiūrį laidos vedėjas dabar retenybė. Dapkus neleidžia studijoje sėdintiems žmonėms atsipalaiduoti ir priverčia pasakyti tai, ką jie galvoja iš tikrųjų. Mielai žiūrėčiau jo laidas kasdien, juolab kad politikai sugebėjo pagaminti tokią didelę mėšlo krūvą, kad jai išmėžti, matyt, neužteks visos vasaros.

Jūsų – Jonas Ūbis