Žalgirietiškos tapatybės dekonstrukcija

Ugnius Gelguda. "Žalgiris". 2006 m.

Ugniaus Gelgudos audiovizualinė instaliacija "Žalgiris", eksponuota "Intro" galerijoje, išryškina kolektyvinės tapatybės konstrukcijas. Autorius sąmoningai nenurodo, ar jam svarbesnis 1410 m. įvykęs Žalgirio mūšis, kuriame jungtinė lietuvių, lenkų, rusų, čekų, totorių kariuomenė nugalėjo kryžiuočius, ar Kauno krepšinio komanda, triuškinusi Maskvos "Centrinį armijos sporto klubą" (CASK). Didelėje monumentalią sienų tapybą primenančioje projekcijoje matome šėlstantį jaunimą be jokių atpažinimo žneklų – tai gali būti ir krepšinio, ir futbolo aistruoliai, tačiau be mylimos komandos atributikos. Tai irgi labai svarbu. Autorius ne dokumentuoja, o kuria apibendrintą grupinį jaunimo portretą, nenurodydamas tiksliai nei laiko, nei vietos.

Gelgudos "Žalgiris" – tai įsivaizduojama bendruomenė, kurianti savo tapatybę per santykį su kitu – esančiu už ribos, nepriklausančiu grupei, svetimu. Todėl Ugnius atskiria fizinę ir reprezentacinę erdvę. Žiūrovas mato šėlstančią minią iš už pertvaros – kaip kitą, jam neprieinamą pasaulį, kurį gali stebėti iš tolo, tačiau negali jo paveikti. Akistata neįvyksta, žiūrovas taip ir lieka pašalietis. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Apsipratus su tamsa ir pavaikščiojus palei barjerą randamas tarpas. Net į pačią uždariausią bendruomenę galima įsiterpti, jei labai trokšti. Atsidūrę priešais projekciją judantys žiūrovų šešėliai įsiterpia į minią. Tačiau dar įdomiau, kad iš trijų projekcijų tobulai sulipdytas vaizdas slepia juodąsias skyles, kurios "praryja" žiūrovo šešėlį. Minia asimiliuoja, suvienodina, nutrina individualius žmogaus bruožus ir lieka tik kolektyvinės ekstazės klyksmas.

Labiau nei bendras darbas masę suvienija bendras priešas. Arba priešininkas. Neatsitiktinai agresyvias siautėjančio jaunimo pozas papildo mūšio garsai su kardų žvangesiu. Žalgiris – tai vienas iš svarbiausių lietuvių tautinio identiteto ir kolektyvinio bendrumo simbolių. Todėl Gelgudos darbas yra ne apie šiuolaikinį mūšį, o apie galios mechanizmus, kurie įsuka patriotinę kovos retoriką. Sovietinė propaganda Žalgirio mūšį interpretavo kaip lietuvių kovą su vokiečių riteriais (vaizduojant juos kaip grobikus ir vedant paralelę su naciais), o persitvarkymo sąjūdžio aušroje Kauno "Žalgirio" krepšininkų pergalės prieš CASK lietuviams simboliškai reiškė ir okupacinės kariuomenės sutriuškinimą. Dabar "Žalgiris" – ne tik lietuvių komanda, tai vienas iš Europos sporto klubų, kurio žaidėjai supirkti iš viso pasaulio. Tačiau jų pergalės vis tiek kelia patriotinius jausmus, kuriuos sirgaliai išreiškia skanduodami "Lie-tu-va!"

Menininkas sąmoningai atsisako tuščios retorikos ir apnuogina patį kolektyvinės identifikacijos mechanizmą. Ši audiovizualinė instaliacija įtaigiai parodo, kaip kuriamas kolektyvinis bendrumas ir priešiškumas, įsitraukimas ir atstūmimas, ir kaip istorinės kovos tampa pasikartojančiais mitiniais undergroundo ritualais. Kartu atskleidžiama kintanti tapatybės samprata – nuo prigimtinės duotybės (kaip gimtoji žemė ir kalba) iki laisvo pasirinkimo (kaip daugiatautė krepšinio komanda).

Gelgudos instaliacija daro stiprų poveikį ne tik konceptualiai, bet ir plastiškai. Jos ritmika primena renesanso tapytojo Paolo Ucello mūšio scenas, didingas klasicistų batalines kompozicijas ir naujųjų brutalisčių Jane ir Louise Wilson videogimnastiką. Kiekviena karta iš naujo perrašo savo milžinų pasakas: buvo Jano Matejkos Vytautas su iškeltu kalaviju, buvo Šarūno Saukos kritęs riteris ir kūnų maišatis. Šiuolaikinis "Žalgiris" yra ne riterių ir milžinų mūšis, o klubinės kultūros fenomenas, kurio garso takelis primena mistinius kovinius filmus.