Pasaulyje

Tikrasis "Pietų parkas"

aną savaitę Niujorke

Paulina Pukytė

Skrendant per Atlantą lėktuve rodo filmą, kuriame nespalvotas Humphrey Bogartas uosto kažkokią servetėlę ar damos nosinaitę, neišsiėmęs iš dantų cigaretės. Ar ką nors užuodžia? Kaip ta nosinaitė neužsidega?

Nusileidusi negaliu atsikratyti jausmo, kad esu animaciniame filme "Pietų parkas". (Čia niekur niekas niekada neberūko.) Priemiesčio gatvele pravažiuoja geltonas mokyklinis autobusas. Kaimynės kalbasi prie vartelių. Staiga viena, jaunesnioji, pamato sodo takeliu ropojantį didelį juodą vabalą su ragais ir sako:

– Žiūrėkit, koks vabalas! Gal reiktų jį užmušti?

Antroji, vos pakrutanti žilagalvė močiutė, sukrunta:

– Aš, aš užmušiu! – ir iškelia koją, apautą baltu bateliu su kulniuku ir atvirais pirštais.

– Palaukit, batus susitepsit, – šaukia jaunesnioji kaimynė, bet jau vėlu. Baltasis batelis kaip lemtis nusileidžia ant juodojo vabalo, iš kurio tarsi smegenys ištrykšta balta košė.

Toliau žiūrėti aš nebegaliu.

Paskui Modernaus meno muziejuje (MoMA) nueinu pasižiūrėti trumpametražių filmų programos. Programa, kaip tyčia, sudaryta iš filmų, sukurtų kai kuriose buvusios Tarybų Sąjungos šalyse. Yra net vienas lietuvis… Visa tai apgailėtinos Noršteino ir Paradžanovo kopijos, ir aš staiga suprantu, kaip mane nervina monotoniškos poezijos skaitymas virš virpančios juodai baltos animacijos ir nesibaigianti niekuo nesusijusių statiškų kadrų virtinė.

Programai įpusėjus į salę užeina dvi vos pakrutančios žilagalvės močiutės. Kaip jos čia pateko? Kino salę ne taip lengva surasti, reikia nusileisti du aukštus į pogrindį, prieš tai tam tikroje vietoje (ne bendroje kasoje) įsigijus nemokamą bilietą. Ar jos čia atėjo specialiai, sąmoningai, planuotai? Močiutės kalbasi tarpusavyje nė kiek nenuleisdamos balsų. Tuo tarpu ekrane rodo vabalų kolekciją, o kažkoks vabalų rinkėjas ir žinovas postringauja, kad kai kurie iš šitų vabalų yra labai seni – daugiau nei šimto metų senumo, surinkti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Balsas už kadro sako: "Šiandien jie lygiai tokie pat švieži kaip tada, beveik prieš šimtą dvidešimt metų, kai buvo užmušti". Gal viena iš jų – ta pati močiutė, kuri taip entuziastingai užmušė vabalą šį rytą? Atsivedė draugę pasimėgauti "negyvais, tačiau šviežiais vabalais"? Močiutė ant visos salės sako:

– Jie čia mėgina man kažką pasakyti, bet aš nelabai suprantu ką.

Šventi žodžiai. Sulig jais abi senutės pakyla ir palieka kino salę. Matau, kad ir man čia nebėra daugiau ką veikti. Toliau žiūrėti aš ir vėl nebegaliu.

Šiais rinkos apmirimo laikais liaudies išmintis, arba neišmintis, moko, kad jei nori parduoti nekilnojamą turtą, tau padės Šv. Juozapas. Reikia įkasti jo statulėlę aukštyn kojomis į žemę netoli savo namo durų, ir pirkėjai, kurių buvo laukta ne vieną mėnesį, kaip mat apsilankys. Apie tai sužinojo ir viena nekilnojamojo turto agentė. Mano sau – kur dabar gauti tą Šv. Juozapą? Skambina į vietinį vienuolyną ir pradeda iš toli:

– Žinote, noriu užduoti jums tokį labai neįprastą klausimą…

Vienuolė sako:

– A, tai jums turbūt Šv. Juozapo reikia? Taip, taip, atvažiuokit, mes čia turim paruošę komplektėlių, su instrukcija, kaip įkasti, ir visa kita.

Nekilnojamo turto agentė mąsto: "Jeigu noriu parduoti daugiau namų ir sėkmingiau užsidirbti, reikėtų pakasti tų Juozapėlių, klientams nežinant, prie kiekvieno per mūsų firmą parduodamo namo". Beje, šventasis turi būti atsisukęs į parduodamo namo pusę, antraip gali būti parduotas kaimynų būstas…

Tiesa, dar pamiršau pasakyti, kad pirkėjai apsilanko ne visai iš karto, prieš tai reikia devynias dienas kalbėti maldelę, skirtą Šv. Juozapui ir nekilnojamam turtui, ji yra pridėta prie vienuolių paruošto komplektėlio.

Vienintelis dalykas, kuo viskas skiriasi nuo "Pietų parko" – dabar yra vasara. O "Pietų parke", jei pastebėjote, visada, visada žiema.