Skulptūros Laisvės alėjoje

Algimantas Šlapikas. "Bagažas"

Prieš porą metų sėkmingai prasidėjo kauniečių meno projektas "Laisvės alėja = skulptūrų galerija". Todėl šiandien šią miesto arteriją papuošė keliolika pernai sukurtų modernių kūrinių. Greta garsių mūsų menininkų – Stasio Žirgulio, Vytauto Umbraso, Algimanto Šlapiko, Vytauto Naručio – skulptūros simpoziume "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" dalyvavo ir jaunieji skulptoriai – Donatas Dovidavičius, Artūras Burneika, Simonas Šidlauskas ir kiti. Šio renginio kuratorė dailėtyrininkė Violeta Jasevičiūtė nuolat organizuoja įvairius šiuolaikinio meno projektus, kuriuose ypač svarbūs edukaciniai aspektai. Atrodytų, niekas negali paprieštarauti, kad skulptūros Laisvės alėjoje tapo originalia priešprieša sumaterialėjusiai gatvės atmosferai, kad jos džiugina ir miestiečius, ir Kauno svečius, galų gale kad tai – puikus stimulas jaunųjų menininkų kūrybai. Sutikite, kad replikos skulptoriams "išsivežkite savo šiukšles patys" skamba iš tikrųjų keistai. Be abejo, be specialaus žurnalistinio tyrimo išsiaiškinti, ką slepia Kauno miesto savivaldybės, Kauno dailininkų sąjungos ir pavienių menininkų ambicijos, būtų sunku. Todėl reaguodama į šią dviprasmišką situaciją Lietuvos dailininkų sąjunga, vadovaujama skulptoriaus Vaclovo Krutinio, siuntė į Kauną ekspertų komisiją, šioji apžiūrėjo eksponatus ir įvertino jų būklę bei meniškumą.

"Laisvės alėja = skulptūrų galerija", mano manymu, palietė keletą labai svarbių klausimų. Pirmiausia iškilo meno kūrinio viešojoje erdvėje problema: kaip jis priimamas, suprantamas, koks jo santykis su istoriniu vietos kontekstu. Antra, projektas sumanytas kaip labai lankstus tęstinis renginys: skulptūros, kurios šioje erdvėje nepritampa ir meniniu požiūriu neatlaiko kitų kūrinių konkurencijos, yra išmontuojamos ir ateityje suranda kitas erdves. Važiuodama į Kauną bandžiau įsivaizduoti, kokie kūriniai galėtų kelti žiūrovams "šiukšlės" asociaciją, galbūt itin modernūs, iš netvarių medžiagų... Pamačiau dominuojančią klasikinio modernizmo tradicijų tąsą, kuri nei stebino, nei šokiravo, priešingai, tarsi organiškai įsiliejo ir papildė dabartinio Kauno dvasią. Pakalbinusi vilniečius skulptorius, LDS ekspertų komisijos narius, buvau maloniai nustebinta. Kiekvienas jų paminėjo skirtingus skulptūrų galerijos po atviru dangumi vertinimo aspektus. Profesionalų nuomonės viena kitą organiškai papildė, todėl galėčiau teigti, kad projektas yra universalus, tenkinantis įvairius žiūrovų poreikius.

Valstybinės premijos laureatas profesorius Bronius Vyšniauskas pabrėžė, kad labai svarbu, jog Kaune iki šiol išlaikoma prieškario skulptūros tradicija – nėra nereikalingų dalykų, kiekvienas kūrinys turi savo vietą, puošia miestą. Džiugu, kad Kaunas puoselėja gražią idėją: Laisvės alėja – tai miesto centras, dvelkiantis jaukumu ir šiluma, o formų, medžiagų žaismingumas skulptūroje – amžinas dalykas. Apskritai skulptūra artima lietuvio mentalitetui, tai liudija ir kryždirbių kūriniai, ir šiuolaikinė skulptūra, kuri persikelia į urbanistinį peizažą. Taigi "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" plėtoja gilias tradicijas.

Tęstinio projekto "Skulptoriai Vilniaus miestui" organizatorė profesorė Dalia Matulaitė paminėjo keletą įvairiais aspektais ypač patrauklių, meniniu požiūriu įdomių darbų. Tai Algimanto Šlapiko skulptūra, Vytauto Naručio "Saga", Vytauto Umbraso "Katė", Stasio Žirgulio "Kelionė". Jos manymu, renginys labai vykęs. Išvyka į Kauną tarsi turėjo padėti išspręsti konfliktinę situaciją tarp Kauno miesto savivaldybės ir Kauno skulptorių, tačiau susidarė įspūdis, kad tai ambicijų karas, iniciatyva įtraukti į pragmatinių politinių žaidimų plotmę: laimi politikai, pralaimi menininkai. Ir LDS nariai, ir įtaigių darbų autoriai turėtų vienytis, rasti susikalbėjimo su įtakingais miesto architektais formulę. Jų nuomonė būtų labai svarbi, nes architektai yra statytojai, sugebantys susitarti, ieškoti abipusių kompromisų. Architektai galėtų tapti puikiais sąjungininkais ieškant išeities, tariantis su valdininkais, įtakingais miestiečiais, aukšto rango verslininkais. Jei būtų pasiektas bendras susitarimas dėl projekto "Laisvės alėja = skulptūrų galerija", tai būtų visos Lietuvos skulptorių pergalė ieškant sąjungininkų, nes tokio lygio menas galėtų atsirasti bet kuriame didmiestyje. Dabar tenka apgailestauti dėl susidariusios situacijos, nes reklama, prekyba Laisvės alėjoje kol kas primena beviltiškos provincijos prospektą, o lyginant su jaunystės metais alėjos prastėjimas, pigumas tiesiog dusina.

Valstybinės premijos laureatas skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas stebėjosi, kodėl kai kurie Kauno valdininkai priešinasi skulptūrų galerijos po atviru dangumi idėjai. Stulbina tai, kad Laisvės alėjoje dominuoja "pilkuma": neišvaizdžios krautuvės ir apšiurę namų fasadai. Ambraziūno manymu, pilką Laisvės alėją skulptūros labai pagyvina, niekam netrukdo, parinktose erdvėse geresnius darbus galima palikti. Reikia tik pasidžiaugti, kad projektas "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" įgyvendinamas labai metodiškai. Be abejo, skiriasi darbų meninis lygis. Labai universalus Algimanto Šlapiko darbas, įdomus Vytauto Umbraso "Katinas". Dar vienas skulptūrų vertinimo rodiklis – darbų lankomumas. Aplink nutrypta žolė rodo, kad žiūrovams šie kūriniai reikalingi, ir skaudu, kad jie nereikalingi miesto valdžiai. Paradoksalūs dalykai – sovietmečiu meniniam kultūriniam gyvenimui būdavo skiriama daugiau dėmesio, o dabar vyrauja apatija.

Skulptūros prie Vilniaus televizijos bokšto autorius, Vilniaus skulptūros sekcijos narys Darius Bražiūnas akcentavo projekto edukacinį aspektą. Kadangi valstybė investuoja daug lėšų į jaunųjų menininkų rengimo programą, tai skulptūros simpoziumas – puiki galimybė šias investicijas susigrąžinti. Tvirta medžiaga, kūrinių nuoširdumas, asmeninės intencijos, rėmėjai, valstybės interesai – šių segmentų jungtis sukuria įspūdingą rezultatą, bet ne kiekvienas pajėgus įvertinti projekto kokybę. Iš dalies jaučiamas vertintojo seklumas, nes į jo išsilavinimą nebuvo investuota. Miestas yra tarsi gyvas organizmas, sunku vienareikšmiškai dėti pliusus ar minusus, tačiau skulptūros Laisvės alėjoje yra puikios. Ypač patiko Vytauto Naručio "Saga", šio darbo istorinė plotmė, taikliai parinkta vieta, Artūro Burneikos "Pavasaris", Donato Dovidavičiaus "Žemės kraujas" skvere priešais Kauno muzikinį teatrą, greta Roberto Antinio paminklo Romui Kalantai ir skulptūros-fontano: šios skulptūros tarsi viena kitą papildo, praplečia kontekstą, pabrėžia formų įvairovę. Projektą reiktų vertinti kaip procesą, kuris padeda Kaune gyvenantiems ir besimokantiems studentams pajusti miesto gyvenimo pulsą, kultūrinius kontekstus, pozityvias intencijas. Paradoksalu, kad stovinčios skulptūros miestui lyg ir nereikalingos, tačiau jau yra verslininkų, kuriuos šie kūriniai domina. Labai svarbus ir eilinių žiūrovų suvokimo lygis. Matėme, kaip šias skulptūras mėgsta vaikai, ir tai labai svarbus kriterijus. Skulptūrų alėjos idėja yra labai perspektyvi, ji galėtų plėtotis, tapti miesto kultūros ašimi, net tarptautiniu projektu.

Įvertinusi skulptūrų būklę ir meniškumą, ekspertų komisija konstatavo, kad miestiečiai ir miesto svečiai vertina skulptorių darbus, o projektas "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" yra aktualus ir reikalingas tiek kultūriniu ir meniniu, tiek edukaciniu aspektu. Todėl siūloma projektą "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" kūrybiškai plėtoti.