Autorių kinas

"Saulė"

Alchemiko saulė

Aleksandro Sokurovo filmo "Saulė" ("Solnce", Rusija, Italija, Prancūzija, Šveicarija, 2004) premjera pernykščiame Berlyno kino festivalyje baigėsi pralaimėjimu – žiuri paprasčiausiai filmo nepastebėjo. "Auksiniu lokiu" buvo apdovanota politiškai korektiška ir kiekvienam suprantama Karmen iš Afrikos istorija. Taip Sokurovui tarsi buvo pasakyta, kad jis kuria filmus estetams. Kita vertus, fenomenalus ankstesnio Sokurovo filmo "Rusų arka" (2002) pasisekimas JAV rodo, kad režisieriaus eksperimentai gali dominti ne tik estetus. Tačiau kad ir kaip būtų, Sokurovas visus tuos beveik trisdešimt savo kino kūrybos metų (pirmasis jo filmas – dokumentinė "Marija" – datuojamas 1978-aisiais) išlieka eksperimentuotojas, nuolat tyrinėjantis ir plečiantis kino kalbos galimybių ribas. Nors daugumą tos veiklos rezultatų bematant perima populiarusis kinas, Sokurovas išlieka savotiškas alchemikas, nes jis nuosekliai bando surasti idealaus kino formulę, naudodamas iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus ir motyvus, siedamas atvirą literatūriškumą, atvirą sekimą klasikiniais paveikslais, netikėtą asociatyvumą su bandymais plėsti kino ribas. Tai įvyksta, kai filme sukuriamas savotiškas dvigubas ekranas: žiūrovas verčiamas pamatyti ne tik tai, kas vyksta ekrane, bet ir suvokti kino juostos materialumą ("Rytietiškos elegijos", "Akmuo"), kai filmo garsas prilyginamas vaizdui ("Tylūs puslapiai"), ką jau kalbėti apie pusantros valandos trunkantį vieną (bet anaiptol ne statišką) kadrą ("Rusų arka"). Šie eksperimentai Sokurovui pirmiausia reikalingi tam, kad filmas polifoniškai atskleistų žmogaus esmę, nes režisierių domina galimybė perteikti žmogaus minčių ir jausmų pasaulį, jo būsenas tik kinui prieinamais vaizdais. Visa tai akivaizdu ir "Saulėje", kuri yra trečioji Sokurovo sumanytos valdžios tetralogijos dalis. Jau sukurtus filmus sieja ne tik personažai – tironai ir diktatoriai: Hitleris "Moloche", Leninas "Jautyje", Japonijos imperatorius Hirohito "Saulėje", bet ir tai, kad Sokurovas griežtai apibrėžia veiksmo laiką – rodo vieną jų gyvenimo parą. Tai lyg ir niekuo neišsiskirianti diena, tik "Saulėje" ji svarbiausia. Tai – 1945 m. rugpjūčio 15-oji, kai milijonai japonų pirmąkart išgirdo savo dieviškojo imperatoriaus balsą, kviečiantį sudėti ginklus ir užbaigti karą. Tiksliau, tos dienos išvakarės, savotiški svarbaus apsisprendimo kulisai, kai imperatorius nusprendė tapti žmogumi, atsisakyti savo dieviškųjų funkcijų ir paskelbti šalies kapituliaciją.

Visiškai nepastebimai Sokurovas ir scenaristas Jurijus Arabovas sugretina du tarsi prieštaraujančius vienas kitam uždavinius: filmas ištikimai išsaugo istorinę tos dienos chronologiją, istorijos analuose užfiksuotus imperatoriaus ir jo patarėjų žodžius, interjerus, menkiausias jų detales, bet kartu rekonstruoja imperatoriaus mintis, baimes, sapnus – sukuriama fantastiška chtoniška erdvė, kurioje visiškai nestebina keistos filmo herojaus vizijos. Tai sujungiama tobulai, priartėjant prie visiškos minties ir kino vaizdo simbiozės. Sokurovas sutelkia dėmesį į meistriškai Issey Ogatos kuriamą personažą – imperatorius vis dėlto pirmiausia yra žmogus, jis ne tik suvokia, kad būtina išgelbėti nepakeliamas kančias išgyvenančią pasiaukojančią tautą, bet ir turi savų silpnybių (biologija), simpatijų (amerikiečių kino žvaigždės), jausmų. Iš kieto dievybės kiauto pamažu išnyra žmogus – dvejojantis ir valdingas, kenčiantis ir mylintis, naivus ir uždaras. Savotiška kulminacija – ne tik scena, kai imperatorius ir jo žmona akivaizdžiai tampa paprastais žmonėmis ir tarsi nusimeta nuo savęs dvaro ritualus ir kaukes, bet ir epizodas, kai imperatorius bendrauja su amerikiečių generolu Douglasu McArthuru. Jį stebina tas keistas žmogutis senoviniu cilindru, kuris skanaudamas rūko cigarą. Imperatorius stebina ne tik jį. Viena įsimintiniausių filmo scenų, kai Hirohito savo kieme sutinka amerikiečių kareivius, kažkuo primena sentimentalias Charlie Chaplino komedijas.

Ankstesniuose tetralogijos filmuose stebėjęs filmo personažų nežmoniškumą, jų abejingumą viskam, kas gyva, patologišką žiaurumą ir neapykantą, "Saulėje" Sokurovas susieja žmogiškumą ir būtinybę priimti tegu ir nepopuliarius, žeminančius, bet atsakomybę už tautą liudijančius sprendimus. Jis pabrėžia gilius savo herojaus išgyvenimus, nuo kurių ir prasideda žmogiškumas. Tik tapęs paprastu žmogumi imperatorius Saulė sugebės suvokti gyvenimo prasmę.

Živilė Pipinytė

Iš giedro dangaus

Atomo Egoyano filmas "Kur slypi tiesa" ("Where the Truth Lies", Kanada, D. Britanija, JAV, 2005) – 6-ojo dešimtmečio atmosferą tobulai atkurianti drama su detektyvo elementais. Pirmiausia į jį turėtų skubėti gero, intelektualaus ir profesionaliai nufilmuoto kino gerbėjai – nuo pirmos akimirkos pradedi gėrėtis kadro kompozicija, apšvietimu, tiksliu montažu. Bet tai nėra tik raibuliuojantis paviršius, už kurio slypi tuštuma. Filmas stilingas, bet ne manieringas. Ir tai – ne tik režisieriaus, scenaristo, operatoriaus, bet ir puikaus aktorių ansamblio nuopelnas. Svarbu ne tik ką jie sako arba veikia, bet ir kaip jų žodžiai ir poelgiai rezonuoja su aplinka, keičia gyvenimus, ką atveria, o ką bando nuslėpti.

Žurnalistė Karen (Alison Lohman) gauna užsakymą parašyti knygą apie kadaise garsaus pramogų verslo atstovo Vinso Kolinso (Colin Firth) gyvenimą. Vincas ir jo scenos partneris Lenis Morisas (Kevin Bacon) buvo populiarus komikų duetas, skersai išilgai išmaišęs JAV. Tačiau kartą jų viešbučio kambaryje rasta negyva mergina – ir nors jiems kaltinimai nebuvo pateikti, po to duetas iširo. Apie šią istoriją vengia kalbėti ir vienas, ir kitas. Tačiau žurnalistė jaučia, kad būtent šis atsitikimas lemtingai paženklino abu.

Režisierius (ir vienas scenarijaus autorių) neskubina įvykių. Jei ne pradžios kadrai su vonioje plūduriuojančiu gražios merginos kūnu, pamanytum patekęs į retro komediją – taip lengvai ir įtikinamai perteikta siautulinga 6-ojo dešimtmečio atmosfera. Kostiumuoti artistai, scenoje skambantis telefonas (tada dar ne mobilusis!), prie staliukų susėdę prašmatnūs žmonės, skrybėlėti gangsteriai, šampanas, narkotikai, laukinis seksas... Vinsas su Leniu scenoje ir už jos supranta vienas kitą iš pusės žodžio ir gali vienas už kitą galvą guldyti (pagal dabartinę madą beveik pradedi galvoti – gal jie gėjai? Bet filmas ne apie tai). Tačiau kitokių nelegalių santykių jų gyvenime netrūksta – būnant su meiluže miegamajame visai nesunku slapčia užrašyti telefono numerį šampaną atnešusiai ir autografo paprašiusiai kambarinei...

Egoyanas neromantizuoja, bet ir neteisia savo herojų. Beveik galėtum pasakyti, kad jis renkasi neutralaus stebėtojo poziciją – charakterio raida, žmogaus gyvenimo lūžiai jam svarbesni už moralinius vertinimus. Tačiau nesuklyskime. Nors filme nepasigirsta nė viena didaktinė frazė, režisierius turi aiškią poziciją, kurią atskleidžia jau filmo pavadinimas. Jis tiki, kad tiesa egzistuoja, ir jos nežinojimas, slėpimas arba iškraipymas gali fatališkai pakeisti žmogaus likimą. Egoyanui svetima reliatyvistinė samprata, kad nėra vienintelės visiems bendros tiesos, kad skirtingi individai ar grupės gali turėti skirtingas tiesas, kad tai, kas teisinga šiandien, rytoj gali būti klaidinga ir pan. Šiuo požiūriu jis stovi kaip Mozė su akmenyje iškaltais įsakymais ir nenurimsta tol, kol neatskleidžia ir mums neparodo, "kur slypi tiesa". Ir, tiesą sakant, tikrai palengvėja.

Šį iš klasikinės graikų tragedijos sklindantį katarsio aidą kaip teniso kamuoliuką sumaniai atmušė Woody Allenas savo taip pat melo pinkles narpliojančiame filme "Lemiamas taškas". Tačiau Allenas paliko žiūrovą su visomis (ne)įmanomomis tiesos versijomis. Ir nors abiejuose filmuose piktadariai lieka nenubausti, tačiau atskleista tiesa išvaduoja iš spengiančios laukimo tylos. Plikomis rankomis sugautą žaibą pasiveja griausmas.

Laima Kreivytė