Kinas

Suraskite dešimt skirtumų

rodo TV

iliustracija
"Toks sportinis gyvenimas"

Lindsey Andersono filmas "Toks sportinis gyvenimas" (LTV, 7 d. 23.25) pasirodė 1963-iaisiais, praėjus penkeriems metams po jo garsiosios dokumentinės "Londono turgavietės", skelbusios naują dokumentinio kino kryptį "Free Cinema". Pasirinkdamas ekranizuoti autobiografinį, kadaise ir lietuviškai išleistą Davido Storey romaną, teoretikas ir kritikas Andersonas pritaikė naujajam filmui ir savo dokumentininko patirtį, tačiau didžiulės įtakos turėjo ir pagrindinį vaidmenį sukūręs Richardas Harrisas, suteikęs savo herojui Frenkui gyvybingumo ir savotiško agresyvumo bei bendradarbiavęs su režisieriumi rašant scenarijų. Filmas prasideda sulėtintai rodomais regbio rungtynių vaizdais. Sunkiai sužeistas Frenkas – mažo miestelio komandos pažiba – prisimena savo karjerą nuo kalnakasio, kuris svajoja sužavėti vyresnę už save našlę, iki sporto žvaigždės. Andersonui rūpėjo parodyti, kaip paprastas darbininkas tampa garsiu sportininku ir turtingu žmogumi, bet taip ir nesugeba atsikratyti savo žemo socialinio statuso. Penelope Houston yra sakiusi, kad "šiame filme svarbesnis yra emocinis, o ne fizinis peizažas". 1963 m. "Toks sportinis gyvenimas" Kanuose buvo apdovanotas FIPRESCI prizu, o Harrisui atiteko prizas už geriausią vyro vaidmenį. Britų "įtūžėliai" tada triumfavo ne tik kine, bet ir teatre, dramaturgijoje. Tada padėtas realizmo pagrindas iki šiol yra vienas unikaliausių britų kino bruožų, šią tradiciją kultivuoja ir šiųmetis Kanų laureatas Kenas Loachas. Beje, kai kas tvirtina, kad Andersono filmas nulėmė Martino Scorese’s "Įsiutusio buliaus" ir daugelio kitų panašių filmų stilių.

Šią savaitę reikės daugiau laiko skirti televizijai – ne todėl, kad fantasmagoriškos politinės kolizijos, be abejo, paskatins politinių laidų kūrėjus dažniau kviestis į televizijos studiją įvairius vyrų, atsiprašau, politikų klubų atstovus, ir ne todėl, kad sinoptikai nežada vis dar neprasidėjusios vasaros, paprasčiausiai bus filmų, kurie nenusipelnė mūsų kino platintojų ar festivalių rengėjų dėmesio, bet užtat neseniai buvo rodyti svarbiuose festivaliuose (Kanų, Sandanso) ir sulaukė gerų įvertinimų.

Pirmiausia tai "Amerikietiška puikybė" (BTV, 4 d. 22 val.). Žinomas dokumentininkų duetas Robertas Pulcini ir Shari Springeris Bermanas šiuo neįprastu kūriniu debiutavo vaidybiniame kine. Filmo herojus Harvis Pekaras (Paul Giamatti) yra komiksų autorius, kuris įkvėpimo semiasi iš savo draugo ir bendradarbio Roberto Krambo (James Urbaniak) gyvenimo. "Amerikietiška puikybė" vadinasi ir Pekaro komiksų serija, leidžiama nuo 1976 metų. Kartu su kita komiksų knyga – Pekaro ir Brabner "Mūsų vėžio metai" ("Our Cancer Year", 1994) – ji tapo filmo scenarijaus pagrindu. Rašydamas apie liūdną kasdienio gyvenimo monotoniją, Pekaras remiasi ir savo – veteranų ligoninės klerko, kuris laisvalaikiu skaito knygas ir klausosi džiazo, patirtimi. Prie to prisideda ir gana neurotiški santykiai su žmona Džois Brabner (Hope Davis). Filmo kūrėjai savo biografiniame filme susieja reportažinį filmavimą, videokadrus, animaciją ir net realaus Harvey Pekaro komentarus. Tokio keisto filmo apie menininką seniai neteko matyti.

Pernai Kanų žiuri visiškai apeitas Wimo Wenderso filmas "Įeik nesibeldęs" (TV3, 6 d. 23.10) – tai nostalgiškas pasakojimas apie tėvo paklydėlio sugrįžimą. Samas Shepardas vaidina kadaise garsų vesternų aktorių, kuris suvokia, kad ritasi vis žemiau, sutikdamas vaidinti trečiarūšiuose filmuose. Jis pabėga iš vieno tokių filmavimo aikštelės ir grįžta pas motiną, kuri jo laukė net trisdešimt metų. Iš motinos Spenseris sužino, kad turi sūnų, kuriam, beje, jis visiškai nereikalingas. Čia, šiame Dievo ir žmonių pamirštame miestelyje, Spenserį pasiveja ir detektyvas, kuris privalo sugrąžinti herojų į filmavimą. Kažkas pastebėjo, kad "Įeik nesibeldęs" – savaip idealus filmas. Jis visas nuaustas iš kino mitų ir simbolių, kurie žavi Wendersą nuo pat jo kino karjeros pradžios. Tai ir vesterno erdvė, ir kelio filmų motyvai, ir tokios kino ikonos kaip Samas Shepardas, Jessica Lange ar kartu su Marlonu Brando ir Cary Grantu kadaise vaidinusi Eva Maria Saint (motina). Kita vertus, po dvidešimties metų pats Wendersas simboliškai grįžta prie kito savo filmo "Paryžius, Teksasas" – jo scenarijų rašė Shepardas, jame taip pat pasakota tėvo sugrįžimo istorija…

Japonų režisieriaus Masahiro Shinodos filmas "Šnipas Zorgė" (BTV, 3 d. 21.50) primins vieną mįslingiausių Antrojo pasaulinio karo personažų, rusų šnipą, Sovietų Sąjungos didvyrį Richardą Sorgę. Jis įspėjo Staliną, kad Japonija nesirengia pulti Sovietų Sąjungos ir tai leido atitraukti kareivius iš Tolimųjų Rytų į pamaskvę, kur vyko vienas svarbiausių to karo mūšių. Tačiau Stalinas buvo įsitikinęs, kad Sorge – dvigubas šnipas, ir todėl jo negelbėjo, nors galėjo. Shinodos filmas taip pat neatsako į klausimą, kas buvo Sorge, tačiau, kitaip nei anksčiau, yra galimybė pamatyti gana žinomą ir kine (vaidybiniame, dokumentiniame, televizijos) gana smarkiai išeksploatuotą istoriją būtent japonų kūrėjo akimis.

Manau, kad užaugo nauja karta, kuriai 1994 m. sukurtas Oliverio Stone’o filmas "Gimę žudyti" (BTV, 2 d. 23 val.) bus naujiena. Deja, per tuos keliolika metų pasakojimas apie du naujaisiais Bone ir Klaidu pasijutusiais jaunuolius Melorę ir Mikį (Juliette Lewis ir Woody Harrelsonas), kurie žudo, kad taptų įžymybėmis ir žiniasklaidos numylėtiniais, dar labiau priartėjo prie realybės. Žudikai nebeišlenda iš televizijos ekranų. Tiesa, pas mus tarp populiariausių dar yra Viktoras Uspaskichas, Loreta Graužinienė, Marijonas Mikutavičius, Artūras Zuokas, įvairios raganos, būrėjos, parapsichologai, turtingos nuobodžiaujančios, tualetus ir interjerus demonstruojančios damos... Suraskite dešimt skirtumų.

Jūsų – Jonas Ūbis