Koistineno mirtis

"Prieblandos šviesa"

Raudonas kilimas suvyniotas, ekranai užgeso, o Kanų festivalio formulės per 10 dienų taip ir neperpratau. Organizatoriai vadina tai alchemija, kai autorinis kinas susilieja su kino verslu, žvaigždžių spindesiu, aktyviu žiūrovų ir žurnalistų dalyvavimu. Pridurčiau – su išankstiniais apskaičiavimais, natūriniais mainais ir negociacijų pasiansu. Jau užsiminiau apie nevienodas konkursinių filmų demonstravimo sąlygas, – kai kurie rodyti po tris, o kiti – tik po vieną kartą. Ir net ne vakariniuose seansuose, suburiančiuose publiką su peteliškėmis ir aukštakulniais bateliais. Esmė, žinoma, ne išsinuomoti smokingai, bet toks surūšiavimas tarsi iš anksto išbraukia filmus iš favoritų sąrašo.

Taip šį kartą nutiko Aki Kaurismäki "Prieblandos šviesai" ("Laitakaupungin valot"), nors ankstesnis jo filmas "Žmogus be praeities" prieš ketverius metus gavo Didįjį festivalio prizą. "Prieblandos šviesa" – tai labai atpažįstamas Kaurismäki. Tas pats sterilus, šaltas, mėlynos baltųjų naktų šviesos pusiau apšviestas pramoninių peizažų ir nykių interjerų pasaulis su jame pasimetusiu vienišu mažuoju žmogumi, niekaip nerandančiu savo vietos. Iš filmo herojaus Koistineno (pavardė kartojama taip dažnai, kad tampa bendriniu daiktavardžiu) po truputį atimama viskas – darbas, svajonės, laisvė, o galiausiai ir gyvybė. Visa tai vyksta be jokių išorinių dramų, emocinių pliūpsnių, tarsi būtų iš anksto nulemta kaip antikinėje tragedijoje, tarsi stebėtum pro storą mėlyną akvariumo stiklą. Somnambulišką veiksmą lydi senieji tango ir rusiškos tarybinės melodijos, nes Kaurismäki taip gražu. Bet gal tas kontekstų neatitikimas ir palieka širdyje nesuvokiamą ilgesio rakštį.

Tai – režisieriaus stilius, jo egzistencinis pesimizmas, patinka tai kam nors ar ne. Kaurismäki neieško populiarumo, nuosekliai tęsia savo temą, kaip Almodovaras sugrįžta atgal ("Prieblandos šviesa" panaši į prieš du dešimtmečius sukurtą "Arielį", tik šalta vienatvės spalva dar labiau išgryninta, suvesta į kanoną) ir išlieka vienu nedaugelio šiuolaikinio kino autorių.

Patinka tai kam nors ar ne, jis nesvaigsta iš laimės ir ant Kanų kilimo. Prieš vienintelę "Prieblandos šviesos" peržiūrą suomių grupė ilgokai mindžikavo laiptų papėdėje, režisierius rūkė cigaretę po cigaretės (visa tai ekranuose stebi nekantraujanti salė ir rūmus apsupusi žioplių minia) ir lyg nenoromis užkopė į pirmąją aikštelę, kur fotoreporteriams pozuoja visos festivalio žvaigždės. Čia, nesiskirdamas su cigarete, apkabino savo damą ir ėmė valsuoti, metro pavyzdžiu pasekė ir palyda. Viršuje, kur svečius pasitinka šeimininkai, Kaurismäki stvėrė į glėbį pašokdinti patį festivalio prezidentą senuką Gilles’į Jacobą, o prie salės durų vėl sustojo parūkyti. Peržengė jos slenkstį tik tada, kai iš kažkur atsirado peleninė, su smilkstančia nuorūka. Filmui pasibaigus, sėdėdamas tuoj pat vėl užplėšė dūmą ir, dar nenutilus plojimams, mostelėjo kolegoms išeiti. Tarsi kaip Gogolio personažas sakytų: žinom mes jus, kaip jūs lošiate šaškėmis. Beje, filmo pradžioje gatve praeina trys valkatos, rusiškai postringaujantys apie didžiąją savo tėvynės literatūrą (kontekstų neatitikimas), o vienas iš jų – mūsų eksrežisierius Artūras Pozdniakovas.

Konjunktūrinių festivalio kontekstų neatitinka ir portugalas Pedro Costa, parodęs dviejų su puse valandos "Žygiuojančią jaunystę" ("Juventude em marcha") apie juodaodžių imigrantų vienatvę Lisabonos priemiesčiuose. Vizuali šios liūdesio būsenos išraiška – be galo lėtas filmo tempas, statiški panašios kompozicijos kadrai, pabrėžiantys suspaustą erdvę – kambario narvą ar pigių daugiabučių aptvarą. Neįsileista nė želmenėlio, nesimato nė lopinėlio dangaus. Kadrą dažniausiai perpjauna vertikali sienų briauna, o iš viršaus prislegia lubos, nes filmuota iš žemos perspektyvos pakreipus objektyvą aukštyn, kas suteikia vaizdui ypatingo nejaukumo ir sukelia klaustrofobijos pojūtį. Tai programiškai nežiūroviškas kinas, alternatyvi kino kalba. Costa ne pasakoja siužetus, o perteikia jausenas. Pirmiausiai savas. Eksponuoja savą pasaulio matymą. Neatsitiktinai kaip Šarūnas Bartas jis ir pats stoja prie filmavimo kameros. Ir yra tarsi vienuolis atsiskyrėlis, atsiribojęs nuo pasaulietinio šurmulio.

Tai kas gi ta pagrindinė srovė? Festivalis deklaruoja įvairovę, bet išryškina ir dominuojančias kino tendencijas. Žiūrint filmus vieną po kito, jas nesunku pastebėti. Tai brutalumas ir prievarta, aktyviai spinduliuojama agresija, sklindanti iš įvairių šalių ir kontinentų – varganos Lotynų Amerikos, gyventojų perkimštos Azijos, konfliktiškos Rytų Europos ar sočios Skandinavijos. Tarkime, kad negatyvi kino energija padeda sudėlioti socialinės kritikos akcentus, bet tai veikiau socialumo simuliacija. Čia slypi kažkas kita, kas galėtų tapti rimtų psichoanalizės studijų objektu. Bet ir neišmanėliui aišku, kad prievarta šiuose filmuose glaudžiai susijusi su seksualiniais kompleksais. Paryžiuje gyvenančio ir savo kilme spekuliuojančio tadžiko Džamšedo Usmonovo filme "Prieš mirštant patekti į dangų" herojus sugeba tapti vyru, t.y. atlikti lytinį aktą, tik nužudęs žmogų. Karas ir (im)potencija sudaro Bruno Dumont’o "Flandrijos" konflikto esmę. Sąsajos gali būti ir ne tokios akivaizdžios, bet jos slypi jei ne filmų potekstėje, tai kūrėjų pasąmonėje.

Kita vertus, brutalumas tapo visuotine mada, iš komercinio kino atplūdo į vadinamąjį autorinį, nereikalauja jokios motyvacijos, yra duotybė ir padeda dauginti netalentingus apsišaukėlius. Itin daug jų "Ypatingo žvilgsnio" programoje. Žiūrint serijinį kiną sunku suprasti, kuo gi tas žvilgsnis toks ypatingas. Atrodo, kad visas pasaulis išėjo iš proto, o kinas yra to išprotėjimo diagnozė. Ir vieną akimirką suvoki, kad nebeįmanoma to ištverti, kad reikia skubiai bėgti iš salės ir įkvėpti gaivaus vakaro oro, nes agresijos emanacija jau apnuodijo organizmą, sukėlė sunkų fizinį nuovargį ir vėmulį. Toks paskutinis lašas man buvo meksikiečių filmas "Smuikas" (rež. Francisco Vargas) apie kažkokį nesuprantamą valstiečių karą su valstybe. Jau pats pirmas jo kadras yra kankinimo ir prievartavimo scena. Tai – tarsi filmo emblema, pretenzija į socialumą ir į meną.

Apsinuodijęs kinu kai ką gal ir praleidau, bet "Ypatingo žvilgsnio" prizu apdovanotą kinų filmą "Prabangus automobilis" (rež. Wang Chao) pamatyti suspėjau. Kaimo mokytojas atvyksta į didmiestį ieškoti sūnaus... Pala, neseniai Roterdame mačiau filmą "Parsivežti tėvo". Ta pati kolizija, tiesmuka kaimo dorybių ir miesto ydų priešprieša, rezultatyvios situacijos, nesudėtingi vienspalviai charakteriai, sentimentali intonacija. Tipiška kinų formulė, vidaus rinkos produktas, skirtas neraštingai publikai. Kaip jis apskritai pateko į Kanus? Pasižiūrėkime į metriką ir viskas taps aišku: filmas turi prancūzų koprodiuserį ir platintoją. Štai kur vienas svarbiausių Kanų alchemijos elementų.

"Auksinė palmės šakelė" pranašauta Pedro Almodovaro "Sugrįžimui", Alejandro Gonzįlezo Ińįrritu "Babeliui", tačiau jokios prognozės nepasitvirtino. Kanų konkurso nugalėtoju tapo tuoj po atidarymo parodytas Keno Loacho filmas "Vėjas siūruoja miežius" ("The Wind that Shakes the Barley"). Jei antrąją festivalio dieną kas nors būtų pasakęs, kad ką tik pažiūrėjome garbingiausią festivalio laureatą, būčiau pamanęs, jog tai – piktas pokštas. Ką jis galėtų reikšti? Tik tai, kad Kanai neturi ką rodyti, atiduoda pirmenybę tėtušio kinui, pagerbia seniausią konkurso dalyvį, beje, jau anksčiau apdovanotą už kūrybos visumą, ir gali iškilmingai užsidaryti – susilikviduoti.

Tiesa, tėtušio kino sąvoka dabar neegzistuoja. Šiuolaikinis jaunimas nėra maištaujantys novatoriai, vyresnieji (sakyčiau – paskutinieji), tokie kaip Kaurismäki ar Nanni Moretti, juos toli pranoksta ir amato suvaldymo požiūriu. Tačiau bendrame festivalio kontekste Loacho filmas atrodo kaip visiškas anachronizmas. Ir ne todėl, kad šis režisierius visada kūrė socialiai angažuotą realistinį kiną (sutrumpinus irgi išeitų socrealizmas). Į neviltį stumia šio realizmo schematiškumas. "Vėjas siūruoja miežius" (liaudies dainos žodžiai) – labai nuodugnus pasakojimas apie 1920 m. airių išsivadavimo iš britų priespaudos kovas, peraugusias į pilietinį karą, apie tai, kaip prievarta gimdo prievartą, o brolis (tiesiogine prasme) pakelia ranką prieš brolį. Kad plakatiškas apibendrinimas taptų įtaigus, reikia stiprios draminės įtampos. Tuo tarpu Loacho filme veikia ne asmenybės, individualizuoti charakteriai, o kovojančioms pusėms atstovaujančios masės. Tai – nesibaigianti kruvinų užpuolimų, pasalų, pasikėsinimų virtinė, lydima nepaliaujamų šauksmų. Gal tuomet buvo tokia priešo įbauginimo ar savęs padrąsinimo taktika, bet šaukiama kaip prastame teatre. Viskas supanašėja ir susilieja į nuobodybę. Ką čia daug kalbėti, jei susirinkime, kur sprendžiamas klausimas, paklusti kompromisinei sutarčiai ar tęsti kovą, prireikia net penkių tą patį aiškinančių prelegentų. Mums (bent jau vyresniajai kartai) tai kažkur matyta, argi ne?

Panašu, kad skirstant prizus viskas apsivertė aukštyn kojom paskutinę minutę, o vargšas Wong Kar Wai savo kailiu patyrė, ką reiškia garbė būti didžiosios Kanų žiuri pirmininku. Kur pešasi du, paprastai laimi trečias. Publikos pritarimo susilaukė tik prizas už režisūrą Gonzįlezui Ińįrritu.

Kanai – ypatinga vieta, kur pajunti prizų ir filmų vertės, apskritai kino ir gyvenimo neatitikimą. "Prieblandos šviesoje" yra viena keistai konkreti detalė. Koistinenas apkaltinamas vagyste ir 2005 m. gegužės mėnesį nuteisiamas dvejiem metams kalėti. Tačiau lygiai po metų už gerą elgesį paleidžiamas. Mėgina vėl kabintis į gyvenimą ir vėl sumurkdomas. Tuomet pasigalanda peilį ir eina keršyti savo skriaudėjui, bet žiauriai sumušamas (ko, beje, Kaurismäki nerodo) ir patrenkiamas kažkokiuose dokuose po stovinčio ekskavatoriaus vikšrais. "Nemirk čia, Koistinenai", – prašo grilio dešrelių pardavėja. "Čia nemirsiu", – atsako Koistinenas ir numiršta. Dabar, 2006 m. gegužę. Už kino salės sienų tingiai teliūskuoja pietų jūra, reide stovi laivai, ūžia lauko restoranai. Dolce farniente.