Paguodos Paryžius

Stasys Krasauskas. "Moteris". Lino raižinys. 1961 m.

Surengti Stasio Krasausko parodą Paryžiuje balandžio 4 – gegužės 9 d. pakvietė "Pont Neuf" asociacija. Ji įkurta 1990 m., tuoj po Berlyno sienos griuvimo. Idėja gimė Prahoje, tuometinio Paryžiaus mero Chiraco žmonai susitikus su Čekijos studentais. Jie prašė "tilto, sujungsiančio nuvargintą totalitarizmo Rytų Europą su Vakarų demokratija". Tai ir buvo "Naujojo tilto" asociacijos pradžia. Medikų tobulinimosi programos, stipendijos politikos mokslų studijoms bei parodų rengimas – tokios pagrindinės asociacijos veiklos kryptys. Ponia Chirac, dabar pirmoji Prancūzijos ponia, yra šios asociacijos prezidentė, o tai neabejotinai suteikia "Pont Neuf" solidumo.

Asociacijos patalpose yra ir galerija "Pont Neuf". Įsikūrusi ji puikioje vietoje: iki Luvro – penkios minutės, iki Pompidou modernaus meno centro – irgi ne daugiau, visai šalia – parkas ir metro stotis "Des Halles". Pont Neuf gatvė pratęsia Pont Neuf tiltą, jungiantį Lotynų kvartalą, salą su nuostabiąja Notre Dame ir Mare kvartalą. Galerijoje "Pont Neuf", name, papuoštame gražia memorialine lenta su portretiniu bareljefu "Čia gyveno Moličre’as", surengta kompaktiška Stasio Krasausko kūrybos paroda. Per penkerius metus tai jau trylikta kolekcijos paroda, apkeliavusi Taliną, Budapeštą, Vilnių, Maskvą, Peterburgą, Varšuvą, Seinus, Punską, Karaliaučių. Paryžiuje eksponuojami reikšmingiausi kūriniai – Shakespeare’o Sonetų, "Giesmių giesmės", "Žmogaus", "Eros", "Sienos" iliustracijos, estampai, nemažai piešinių – penkiasdešimt du darbai.

Paryžiečių publika smalsi ir atvira atradimams. Tokiu atradimu jiems tapo Krasauskas. Jau atidarymo metu gavome kvietimą rodyti šią parodą vasarą vykstančiame festivalyje Paryžiuje. Elegantiškas ir modernus – taip apibūdino Krasausko meną prancūzai. Jie žavėjosi paslėptu jo grafikos erotiškumu ir juslingumu. Stebėdama prancūzus gatvėse, kavinėse ir parkuose jutau, kad jo menas čia tikrai bus suprastas. Jie juslūs, jų kūnų kalba išraiškinga, jie užsisvajoję ir poetiški, dinamiški ir žaismingi, kaip ir Krasausko grafikos personažai. Prancūzai vertina stilių – iškart atkreipė dėmesį į subtilius linijinius pasažus, iškalbingas juodos ir baltos perspektyvas ir ypač – į niuansuotas jausmines prasmes.

"Krasauskas – tai aukštasis stilius", – atidarymo metu apibendrino prancūzas menotyrininkas. Apie stilių prancūzai išmano. Paryžiaus publika pripratusi prie daug ir gero meno. Čia su nuostaba supranti, kaip ypatingai menas egzistuoja žmonių gyvenime. Laisvą pusdienį šeima su vaikais eina į muziejus, jaunos mamos, pasikabinusios kūdikius ant pilvo ar veždamos juos vežimėliuose, žiūri parodas. Luvre vaikų daugiau nei žaidimų aikštelėse. Mačiau, kaip jaunimas Luvro rūbinėje pakeičia riedučius į sportbačius ir visa kompanija patraukia į Ingres’o retrospektyvą. Ir, beje, važinėti riedučiais leidžiama visur, panašūs draudimai kaip Vilniuje ten neįsivaizduojami. Mačiau muziejuje berniuką, avintį batais su riedučiais – truputį eina, paskui važiuoja.

Muziejai nemažai pasidarbuoja, siekdami pritraukti žiūrovus. Dabar labai populiarios konceptualios parodos, retrospektyvos, netikėti menininkų sugretinimai ir pan. Ekspozicijos nuolat keičiamos, organizuojamos ir bendros kelių muziejų parodos, ir nedidelės piešinių parodos iš fondų, jaukios naujai įsigytų kolekcijų apžvalgos.

Kitaip tariant, muziejai gyvena. Ir žiūrovų daug. Viena iš svarbiausių muziejų veiklos sričių – edukacinės programos.

Kai nuklydau į romantizmo meno sales, radau ten septynerių, aštuonerių metų vaikus su mokytoja. Sėdėjo ant grindų priešais Delacroix "Skerdynes Chiose". Ant lapelių mačiau užrašyta: "Pagrindiniai romantizmo bruožai". Taigi jie pradeda nuo pradžios: moko vaikus meno istorijos abėcėlės, pratina juos gyventi su menu.

Ingres’o retrospektyvą lydi šeši solidūs leidiniai, du DVD, penkių konferencijų ciklas, keturios paskaitos Paryžiuje ir Romoje, trys įspūdingi koncertai. Tokie masteliai.

Rašyti įspūdžius iš Luvro sunku. Nesibaigiantys koridoriai ir salės, prifarširuoti gausybės meno ir žiūrovų. Yra ir čia ramių ir skoningų kampelių, bet tik ne koridoriai, nukabinėti ankstyvąja italų tapyba. Žodis "nukabinėti" čia labai tinka, nes retai kur pamatysi tokią pergrūstą ekspoziciją kaip čia. Puikūs paveikslai sukabinti dviem aukštais – rimčiau pasižiūrėti niekaip nepavyks, apšvietimas irgi abejotinas. Minios žiūrovų taip pat nepadeda ramiai susitikti su paveikslu tźte-a-tźte. Akivaizdu, kad Luvro švenčiausių švenčiausia – Mona Liza. Ji šypsosi, žiūrėdama į gausią minią, apspitusią ją glaudžiu ratu. Priėjo kokių ketverių metų negriukė. Jos garbanoti plaukučiai sušukuoti į tris standžius storus juodus varveklius. Prižiūrėtojas ją pakvietė prieiti arčiau prie paveikslo per vieną užtvarą. Į paveikslą ji žiūrėjo labai susikaupusi, stebėtinai ilgai. Stebėdama ją galvojau, kas gi ją taip užbūrė: ar ta keista moteris, ar šviesa, sklindanti nuo jos švelnaus veido, jos rankų ramybė, ar nežemiško peizažo melsvi toliai? Minia šurmuliavo, blyksėjo uždrausti šitoje salėje fotoaparatai, o maža mergaitė stovėjo nejudėdama ir nemirksėdama.

Giliausiai už visa įkrenta į mus vaikystės pajautos ir patyrimai.

Čia pat kabančius Tiziano ir Veroneze’s paveikslus mažai kas bepastebi. O ir paties Leonardo "Jonas Krikštytojas", "Mergelė grotoje" ar "Izabelės D’Este portretas" nesulaukia daugiau dėmesio.

Keliose užtamsintose salėse užėjau gražią Tintoretto ir Veroneze’s piešinių parodą. Lengvi ir jautrūs. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi tokiomis parodomis "be trimitų". Jokių skambių frazių, jokio daugiažodžiavimo. Pasilenkdama prie nedidelio piešinio, priartėju prie prisilietimo akimirkos. Pieštukas slysta popierium, lėtai, greičiau, aštriau, švelniai... Retai kada gali iš taip arti žvelgti į patį laiką, į judesį laike. Ir šitoje, ir kitose parodose paveikslus, piešinius lydi išsamūs komentarai. Deja, beveik visada tik viena – prancūzų kalba.

Islamo meno, Mesopotamijos, Egipto ekspozicijose palyginti ramu, nelaksto tiek sukaitusių turistų su videokameromis ir fotoaparatais. Daugiau susikaupusių žiūrovų.

Romos laikų graikų kolonijų Egipte portretai paliko nepaprastą įspūdį. Paprasti, realistiški. Jokios stilizacijos. Juos ištapydavo ant sarkofagų. Jauni, gražūs žmonės. Gyva šviesa klaidžioja tų moterų, vyrų, vaikų akyse. Jų žvilgsnis skausmingas, rimtas, susikaupęs. Atsisveikinantis išeinančiojo žvilgsnis. Jų plaukai įmantriai sušukuoti, kūnai lyg porcelianinės trapios vazos švelniai pridengti šviesių pastelinių spalvų tunikomis. Ilgesingai žvelgiančios moterys, pasipuošusios auskarais, vėriniais, jaunos ir gražios, panašios į nuotakas, mąslūs vyrai – į jaunikius. Čia tuokiasi būtis su nebūtim.

D’Orsė muziejuje nuo kovo pradžios veikia paroda "Cezanne ir Pissarro". Minia žmonių laukia eilėje prie įėjimo. Stovi mažiausiai tris valandas. Mane nuo tos eilės gelbėja UNESCO pažymėjimas. Muziejininkams, dailininkams profesionalams, meno dėstytojams atviros atskiros durys. Parodos salėse – gausybė žmonių. Daug jaunimo, bet ir sėdinčiųjų invalidų vežimėliuose, ir pagyvenusių žmonių: ponios ir ponai, elegantiški ir pasitempę, skaito išsamią parodos medžiagą, ilgai stovi prieš paveikslus, tarpusavy aptaria įspūdžius.

Parodoje eksponuojami paveikslai, nutapyti 1865–1885 metais. Pissarro pasikvietė Cezanne’ą į Pontuazą kartu tapyti iš natūros. Jų paveikslus, eksponuojamus greta, lydi trumpos ištraukos iš laiškų. Jų pažinties pradžia: Pissarro platus, jo potėpis meistriškas, dažą jis kloja laisvai mastichinu. Įgudusi meistro ranka. Jis devyneriais metais vyresnis už Cezanne’ą, patriarchas tarp impresionistų. Cezanne’as dar "žalias": mąslus ir labai atsargus. Akivaizdu, kokią didelę įtaką jam daro kolega. Jis, kaip ir Pissarro, dirba mastichinu – technika, paveldėta iš Courbet. 1887 m. trečiojoje impresionistų parodoje jie paskutinį kartą eksponuojami kartu. Kitose penkiose parodose Cezanne’as nebedalyvaus, tuo tarpu Pissarro lieka ištikimiausias impresionistų grupei. Darbai, tapyti 1880-aisiais: Cezanne ir Pissarro vėl drauge Pontuaze, bet kokie skirtingi jie šįkart! Pissarro emocionalus, ypač jautriai valdo spalvą. Cezanne’as griežtas, ieško struktūros, balansuoja kompoziciją. Pissarro paveikslai lyg veidrodis atspindi, ataidi, o Cezanne’o – konstruoja, kuria pasaulį, dailininkas nostalgiškai grįžta prie dešimties metų senumo Pissarro motyvų. Jis rašo: "Jei Pissarro būtų tęsęs prieš dešimt metų darytus darbus, dabar jis būtų didžiausias iš mūsų".

Koks dabar švelnus ir niuansuotas Pissarro, kokia gili jo spalvinė klausa. O Cezanne’as – tiesmukas, stiprus ir valingas, nustumia detales, smulkmenas, modeliuojama spalva gula plačiai ir apibendrintai, prakalbindama daiktus. Jo tapyba plati ir galinga.

Cezanne’as išvyko gyventi ir tapyti į Provansą, retai iš čia teišvažiuodamas.

Pissarro: "Kaip keista matyti panašumą tarp jo Overo ir mano Pontuazo peizažų! Iš tikro, juk mes visada buvome kartu! Bet viena yra tikra – mes abu išlaikėm tai, kas vertingiausia, mes kiekvienas turėjom savo pajautą..."

Cezanne’as: "Senukas Pissarro buvo man tėvas. Tai buvo žmogus, su kuriuo visada galėjau pasitarti, jis buvo man kaip gerasis Dievas."

Po susitikimo su Seurat ir Signacu, Pissarro trumpam metėsi į puantilizmą, išskaidydamas regimą šviesą, spalvą, erdvę. Pissarro skaidės ir tirpo savo atspindimame pasaulyje.

Cezanne’as "mąsto tapyba": jo paveikslų spalva, erdvė ir šviesa skleisdamasi pažįsta pati save. Cezanne’as užvaldė drobę ir apgyvendino ten savo pasaulį.

Du gyvenimai, du likimai, du puikūs tapytojai. Nukreiptas ne į išorę, jų žvilgsnis atveria vidinę daiktų gyvybę. Neregimo virsmas regimu, paveikslais pasakojama savęs pažinimo istorija.

Iš negausių ir apytuščių Vilniaus muziejų salių patekusi į sausakimšus Paryžiaus muziejus, dvasine prasme jaučiausi atsidūrusi savo šeimoje. Ten pasiguodžiau, kad gyventi kultūra, mąstyti jos tiesas yra natūrali daugelio žmonių savastis ir būtinybė, o ne nesuprantamas būrelio keistuolių poreikis. Ten kultūra gerbiama, galima net sakyti, garbinama, ir jos gyva erdvė yra pakankamai stipri atsilaikyti prieš destruktyvumą. Kultūra, neužgožta profanacijų, išlaikiusi savo orumą ir vientisumą.