Tai ir mūsų pasakų pasaulis

Tracey Moffatt. "Aukštai danguje". 1997 m.

Germaine Greer yra viena pačių žymiausių išeivių iš Australijos, daugiausiai gyvenusi Anglijoje nuo tada, kai Kembridžo universitete 1967 m. rašė disertaciją, kurioje pateikė novatorišką feministinę Williamo Shakespeare’o ankstyvųjų komedijų interpretaciją. 1969 m. ji išleido knygą "Moteris eunuchas", kuri triuškino visuomenėje įsitvirtinusias nuostatas apie vedybas, seksą šeimoje ir moters, besirūpinančios vyru ir vaikais, vaidmenį: šios knygos dėka ji tapo viena garsiausių Vakarų pasaulio moterų, esančių feminizmo smaigalyje. Pastaruoju metu ji toliau rašė feministiniu požiūriu grįstas knygas apie meną ir literatūrą, o nustojusi dėstyti ėmėsi ir platesnės kritikos kaip pagrindinė skilties autorė laikraštyje "The Guardian" ir BBC laidų vedėja. Neseniai prof. Greer kritinis dėmesys nukrypo "atgal" į jos gimtąjį kraštą – šios šalies meną, literatūrą ir kultūrinį rasizmo palikimą: Australija buvo įkurta kaip klestinti britų kolonija, o jos vietininiai gyventojai, Australijos aborigenai, patyrė genocidą. Prof. Greer atvyksta į Vilnių skaityti paskaitos apie Australijos aborigenų šiuolaikinį meną ir problemas bei paradoksus, kurie kyla tyrinėjant jį iš baltųjų rasės bei Vakarų pasaulio perspektyvos. Jos paskaita susijusi su paroda "Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos mene", kuri atidaroma birželio 2 d., penktadienį, Šiuolaikinio meno centre. Prof. Greer ir laikraštis "The Guardian" maloniai suteikė teisę perspausdinti ištrauką iš jos esė tuo pačiu pavadinimu. Prof. Greer skaitys paskaitą birželio 7 d, trečiadienį, 18 val. ŠMC kavinėje.

Renata Dubinkaitė

"Tik tada, kai baltieji australai, pažvelgę į veidrodį, sugebės ištarti: "Aš esu aborigenas", jų iškankintos šalies žaizdos pradės gyti", – tvirtina Germaine Greer.

Vienintelę įmanomą išeitį iš aklavietės galima rasti tik sugrįžus į tą vietą, kurioje išklydai iš kelio, atsisėdus ant žemės ir gerai pagalvojus. Esu mačiusi, kaip begalinis sielvartas tiesiog ryja aborigenų bendruomenes, tad galėčiau būti rami ir nesukti sau galvos, metų metus bandydama atrasti būdą, kaip jiems padėti. Bet vis dėlto čia nesiūlau dar vieno aborigenų problemos sprendimo. Tikriau sakant, siūlau apskritai nustoti aborigenus laikyti problema. Juodukai nėra ir niekada nebuvo problema. Būtent jie, jų pasaulis ir yra sprendimas, jeigu tik baltieji galėtų tai įžvelgti.

Šalis, kurią myliu, buvo pamišėliškai nuniokota baltųjų: jie nugriovė jos kalnus, sumalė jos medžius, pakeitė jos upių kryptis, užstatė dangoraižiais jos užliejamas pievas ir taip sukūrė amžiną priemiesčio košmarą, iš kurio mūsų vaikai bando pabėgti smaigstydami sau adatomis venas. Visiems aišku, kad Australijos "rafinuotas, pramoginis gyvenimo būdas" kainuoja be galo brangiai ir yra palaikomas neatsinaujinančių išteklių sąskaita. Senstantys krūmynai tankiai apgyvendintoje pakrantėje vieną dieną išsprogs ugnies audromis, kurios nušluos visą draudimo rinką ir parklupdys ant kelių visą varganą ekonomiką.

Daugybė energijos buvo išeikvota bandant išsiaiškinti, kodėl aborigenų visuomenėje taip plinta alkoholizmas, priklausomybės ligos, nusikaltimai ir prievarta. Baltųjų įtaka aborigenų dvasinei degradacijai pripažįstama retai, o dar rečiau aptarinėjama. Problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, baltųjų visuomenėje atsirado daug anksčiau, dar iki tol, kai jos pasiekė aborigenų bendruomenes, kurias iki šiol tebegriauna. Tai tiesiog ištisa savidestrukcijos galaktika, apimanti savižudybes, narkomaniją, beatodairišką elgesį už vairo ir kitokį savęs žalojimą. Visa tai yra įprasta šioje "laimingųjų" šalyje.

O ko gi tie baltieji buvo nepatenkinti? Australijos literatūroje europiečius kamavęs nerimas pasireiškia keistai iškraipytais antropomorfizmais, kai žemė apibūdinama kaip šiurkšti, žiauri, laukinė, neįveikiama, dangus – nepermaldaujamas, negailestingas ir taip toliau. Šalies širdis vadinama "negyva". Karščio ir šalčio kaita laikoma kažkokia bausme, ir visam gamtos pasauliui priskiriamas kerštaujančios dievybės vaidmuo. Augmenija apibūdinama kaip "bežadė", "iškrypusi", "deformuota". Šitaip blogio nuojauta projektuojama į peizažą, kuriame to blogio nesama. Šalis nebuvo prakeikta, tik pats naujakurys giliai širdyje jautėsi toks esąs. Jo bejėgis keiksnojimas, išlikęs didžiuliais kiekiais keiksmažodžių Australijos šnekamojoje kalboje, yra klasikinis froidiškojo perkėlimo pavyzdys. Mes nekenčiame šios šalies, nes negalime sau leisti jos mylėti. Širdies gilumoje žinome, kad ji yra ne mūsų.

Naujakuriai neketino sunaikinti aborigenų, tačiau jie negali paneigti, kad aborigenai buvo naikinami. Jie galėjo nutylėti šį faktą, bet ne jį pamiršti. Jų palikuonys verčiau ginčijasi dėl to, kaip baltieji blogai elgėsi su juodaisiais ir kaip juodieji to nusipelnė ar nenusipelnė, užuot tiesiog ištarę paprastą žodį "atsiprašau".

Atsiprašymas galbūt nieko nepataisytų, tačiau taip gal bent būtų atkreiptas dėmesys į problemą tuo metu, kai australai jau nebesupranta, dėl ko jie atsiprašinėja.

Naujakuriai dirbo kaip pašėlę naikindami krūmynus, brūzgynus ir medžius, trukdžiusius dirbti žemę. Jie nesuvokė, kad tokia apnuoginta žemė bus ypač jautri ekstremaliems karšto ir šalto oro pokyčiams, sausrai ir potvyniui; kad kylantys požeminiai vandenys iškels druskų sluoksnius į paviršių ir taip iš lėto žemę nuodys. Jie taip pat nesuvokė, kad gluosniai, kuriais jie apsodino vandenvietes, pasklis po visas upių sistemas ir užtvenks jų vagas, kad jų sodo gėlės virs prakeiksmu. Naujakuriai įsivaizdavo esantys išganytojai žemės, kurios vietiniai gyventojai nesugebėjo tvarkyti jokiu racionaliai suvokiamu būdu. Jie tikėjosi sukurti naująją Pažadėtąją žemę.

Galiausiai Australijos žemės ištuštėjo dar labiau nei bet kada. Šiuo metu Australijos populiacija yra labiausiai urbanizuota, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis. Baltieji, bandę įsitvirtinti krūmynuose, netrukus ėmė iš ten bėgti ir kurtis kiek įmanoma toliau nuo centrinių žemyno vietų, pačiame kontinento pakraštyje. Ten jie statėsi namus, fasadais nukreiptus į tolį, į išorę, vandenyno kryptimi. Dabar laimingas yra tas, kas turi namą pakrantės priemiestyje, kur aplinkui nesimato nė vieno vietinės kilmės augalo. Dauguma dabartinių australų neigtų jaučiantys neapykantą šiai žemei, tačiau veiksmai yra iškalbingesni už žodžius.

Vienintelis būdas nuraminti sąžinę, atskleisti paslaptį ir palengvinti amžiną kaltę yra ne sugrąžinti žemę aborigenams (ji mums niekad ir nepriklausė, kad galėtume ją atiduoti), bet pripažinti, kad visą laiką tai buvo aborigenų šalis.

Išeitis iš šios keblios padėties, kurioje atsidūrėme ir kurią siūlau jums, kaltės kamuojami pasimetusių, nevilties apimtų protėvių užgrobtos žemės paveldėtojai, yra tiesiog pripažinti, kad mūsų šalis – tai aborigenų šalis. Ji visa. Kiekvienas jos lopinėlis. Pabandyk tai ištarti sau priešais veidrodį. "Aš gyvenu aborigenų šalyje." Net tai, kas akivaizdu, tampa tiesa tik tuomet, kai pasakoma balsu.

Būdami atvykėliais aborigenų šalyje, mūsų protėviai turėjo įdėti šiek tiek pastangų, norėdami prisitaikyti. Tačiau jie užgrobė ją. Nuo pat pirmo kontakto viskas ėmė judėti klaidinga linkme, į tą pačią aklavietę, kurioje atsidūrėme šiandien. Neišmanėliai tarėsi pamokysią išmanančius, nemokėdami nė vienos iš tų gausybės kalbų, kuriomis kalbėjo išmanantieji. Neišmanėliai išsirengė į žygius, pasiryžę "atrasti" šalį, kurios geografiją geriausiai pažinojo aborigenai. Neišmanėliai neklausė išmanančiųjų, kuria kryptimi eiti ar kaip išgyventi. Dėl to daugybė pirmųjų kolonistų kentėjo ir žuvo. Tačiau mūsų protėviai nepabūgo ir toliau tęsė savo neišmanėlišką siautėjimą. Nors baltieji pasikliovė aborigenais steigdami savo bažnytinę industriją, buvo neįmanoma net įsivaizduoti, kad norėdami suprasti šią šalį baltieji galėtų kreiptis patarimo į aborigenus kaip į sau lygius ar juo labiau viršesnius. Jie buvo absoliučiai įsitikinę, kad net didžiausias beraštis, girtuoklis ir vargšas europietis yra intelektualiai ir visais kitais atžvilgiais pranašesnis už juoduką. Todėl kolonistai ir naujakuriai nuolatos nukentėdavo nuo sausrų ir potvynių.

Tad ar įmanoma tiesiog apsisukti ir važiuoti atgal po to, kai du šimtus metų jau esi nulėkęs nuo kelio ir riedi visai ne ta kryptimi? Ar šiame etape įmanoma pripažinti, kad Australija yra aborigenų šalis, kai maždaug tik 400 000 gyventojų gali tvirtinti esantys daugiau ar mažiau aborigenų kilmės? Ar neaborigenų kilmės australai, pripažinę, kad gyvena aborigenų žemėje, būtų pasmerkti jaustis amžinais atvykėliais savo gimtojoje šalyje? Aborigeniškumą apibrėžia ne kraujas ar genai. Patys aborigenai turi mokytis aborigeniškumo. Jie išmoksta pažinti savo šalį, savo santykius su kaimynais, kalbas, tinkamas prekybai, deryboms ar šventei. Tie, kurie mokosi skatinami nuoširdaus noro, įrodo savo pasirengimą išbandymui, kurį išlaikius jiems atsiveria giliausios paslaptys, ir tai neturi nieko bendra su odos spalva. Taigi ir baltieji gali pasiekti tam tikrą aborigeniškumo laipsnį. Istorijoje esama pavyzdžių, kai tikras baltaodis buvo inicijuotas, išmokytas įstatymų ir vienaip ar kitaip dalyvavo genties gyvenime.

Antras žingsnis šioje kelionėje yra antras sakinys, ištartas sau prieš veidrodį. "Aš gimiau aborigenų šalyje, todėl turėčiau būti laikomas aborigenu." Šis pasiūlymas yra sunkiau įgyvendinamas, jei aborigeniškumą suvoksime kaip rasę, tačiau jei apibrėšime jį kaip tautybę, staiga tampa lengviau. Tai nereiškia, kad turėtume apsimesti ir prisiimti netikrą etninį identitetą ar pasisavinti konkrečių aborigenų istoriją. Mitinių pasakų ir vizijų šeimininkai ir toliau jais liktų, iš kartos į kartą perduodami jas pagal visus galiojančius aborigenų įstatymus. Baltajam, aišku, būtų sunku patikėti, kad po viso to, kas įvyko, aborigenai leis jam prisiimti aborigeniškumą. Bet kokią tokio tipo prielaidą aborigenas gali įvertinti kaip aukščiausią ir galutinę uzurpaciją, galutinį sunaikinimą. Žinoma, šis žingsnis yra rizikingas. Pirmiausia todėl, kad čia yra nesusipratimo rizikos, kurią piktosios jėgos iš abiejų pusių būtinai aštrins. Jei baltasis pripažins savo aborigeniškumą, tai dar nereikš, kad jis tuomet galės pasiglemžti kalnakasybos pelnus ar sunkiai gautą finansavimą aborigenų edukacijai ir plėtrai, bet visada atsiras tokių, kurie tvirtins, kad taip ir bus, lygiai kaip buvo tvirtinama, kad žemės nuosavybės teisių grąžinimas aborigenams reikštų visišką dabartinių priemiesčių gyventojų žemių nusavinimą. Priimtas aborigeniškumas nereiškia, kad visiems australams staiga taps prieinamos šventosios aborigenų vietos – netgi ne visi aborigenai gali į jas patekti.

Mano pačios kilmės istorija yra gana tipiška mano kartos baltaodžiams. Mano tėvas gimė 1904 m. Tasmanijoje; jo mama buvo dviejų laisvųjų naujakurių iš Linkolnšyro ir dviejų nuteistųjų anūkė. Jo seneliai iš tėvo pusės buvo iš Ulsterio. Mano mamos senelis iš tėvo pusės buvo gimęs Ticine, Šveicarijoje, o jo žmona buvo iš Jorkšyro; jos seneliai iš motinos pusės buvo iš Airijos ir Šlėzvigo-Holšteino. Tikriausiai aš esu viena iš tų, kuriuos Richardas Flanganas, Rhodes stipendijos ir Britanijos tautų sandraugos rašytojų premijos laimėtojas, viename britų laikraštyje apibūdino kaip "kultūrinių kolaborantų kartą, kurie pabėgo iš Australijos pakrančių į Angliją, tikėdamiesi sutikti ten savo mūzą, ir nuo to laiko nuolat plūdo Australiją, kurios daugiau nebepažinojo". Nežinau, kas dar priklauso šiai kategorijai, tačiau nors norėčiau sviesti žodį "kolaborantai" Flanganui atgal į dantis, turiu pripažinti, kad jeigu nebūčiau studijavusi Anglijoje ir gyvenusi tikrai daugiakultūrinėje studentų bendruomenėje Kembridže, aš galbūt niekada nebūčiau suvokusi australų, gatvėse protestuojančių prieš 1971 m. Pietų Afrikos Springboko turą, absurdiškumo. Ir galbūt niekada nebūčiau pamačiusi Australijos situacijos iš tarptautinės perspektyvos.

B. d.

Vertė Ieva Dilytė