Maištas laive

Istorikė Bettany Hughes, skaičiusi pranešimą šią savaitę vykusiame garsiame kasmetiniame Hay-on-Wye rašytojų ir knygų festivalyje, "pirmojoje mokslinėje knygoje apie mitinę Eleną" "bando išgelbėti Trojos Eleną iš 28 šimtmečius trukusios vyriškos fantazijos": Eleną, kuri beveik 3 tūkstančius metų "žengė per istoriją tarsi veidrodis atspindėdama tai, kaip vyrai žiūri į moteris", ir teigia, kad Elena buvo įtakinga istorinė asmenybė, o ne "kalė-kekšė" (Euripidas), "prostitutė" (Shakespeare’as), "tuščiagalvė išglebėlė" (prerafaelitai). ("The Guardian", 2006 05 27)

Kritikė Laima Kreivytė apie Euroviziją rašo taip: "Nei iki maudymosi kostiumėlio išsirengusi moldavė, nei į J. Lo stiliaus užpakalio nedengiančius suplėšytų džinsų šortus įsispraudusi Makedonijos vokalistė, nei raudonais apatiniais su vyrukais bestrikinėjanti kroatė nepelnė laurų vainiko.

Besisiūlanti moteris neturi valios viešpatauti. Auka negali juoktis iš savo padėties – nes pašaipai reikalinga distancija, kurios jai niekas nesuteikė. Ir nesuteiks – nes laisvė neduodama, ji pasiimama. Atmušti pavergiantį ir sudaiktinantį žvilgsnį galima tik teigiant save kaip savarankišką subjektą." (www.delfi.lt)

Kritikė Rasa Paukštytė apie "Da Vinčio kodą" rašo taip: "O labiausiai stebina, kad režisierius šia tema jokios savo nuomonės neturi. Jis, kaip ir Jėzaus palikuonė, suvaidinta Audrey Tautou, pasakė porą sakinių ir tyli. Neturi nei ką pasakyti, nei ką parodyti. […] Gal filmo autoriai turėjo feministinės ideologijos propagandos tikslų? Bet tuomet kaip paaiškinti visą filmą akis iš nustebimo išpūtusią ir išsižiojusią Jėzaus palikuonę, kurios moteriškasis turinys (o ne trikampė intymios vietos forma) lygus nuliui?" ("Verslo žinios", 2006 05 26)

Kritikė Agnés Poirier apie Sofia Coppola ir jos "Mariją Antuanetę" rašo taip: "Šis filmas – tai skandalas, nes jis tuščias, neturintis pozicijos. [...] Kinas Coppolai yra veidrodis, kuriame ji žiūri į save, o ne veidrodis, kuriame ji atspindi pasaulį. [...] Čia ir yra skandalas, kad Coppola atsižadėjo savo pareigos kaip menininkė ir kaip pilietė. Imtis kurti Marijos Antuanetės portretą ir neturėti ką pasakyti yra nesuvokiama, tiesiog nepadoru. Įsivaizduokite režisierių, nutarusį kurti filmą apie Hitlerį, tačiau rodantį mums tik jo meilę tapybai, be jokios savo nuomonės; įsivaizduokite filmą apie George’ą Bushą be karo Irake. "Marija Antuanetė" – tai filmas apie karalienę, kuriame nėra nei Versalio, nei Prancūzijos. Coppolos nuostata išduoda platesnį naują reiškinį šiuolaikiniame mene." ("The Guardian", 2006 05 27)

Nei Kanuose, nei Eurovizijoje, nei Hay aš nebuvau, užtat per televiziją pasižiūrėjau seną, tačiau garsų 1962 metų filmą, kurtą, kai aukščiau minėto reiškinio dar, atrodo, nebuvo. Filmas vadinasi "Maištas laive" ("Mutiny on the Bounty"), rež. Lewis Milestone’as. (Nuo Marlono Brando, kaip ir beveik visuomet, neįmanoma atitraukti akių, bet šįkart palikime jį ramybėje.) Žodžiu, ten rodo taip: XVIII a. anglai užkariautojai atvyksta į Taitį. Vietinės moterys puola šokti jiems pilvo šokių, tačiau vyrai, kad ir ilgai vieni keliavę jūromis, lieka tvirti ir nepajudinami. Tuomet genties vadas laužyta anglų kalba pareiškia laivo kapitonui, kad, girdi, anglai, šitaip ignoruodami jų moteris, įžeidžia jų gentį. Tuomet kapitonas įsako vyrams vėl eiti į krantą ir mylėtis su vietinėmis, kad nekiltų tarptautinis konfliktas. Šie, kad ir nenoromis, taip ir padaro. Paaiškėja, kad vietinės nežino, kaip reikia bučiuotis. Tik nosimis moka trintis. Užkariautojai/kultūros nešėjai, be abejo, netrunka pamokinti. Kai užkariautojams reikia išplaukti, moterys graudžiai verkia. Vietiniai genties vyrai tuo tarpu kukliai šmirinėja kažkur fone. Marlono mergina, vado duktė, maldauja pasiimti ją kartu, dievagojasi kojines ir apatinius jam skalbsianti, vos ne plaukais kojas ir kajutės grindis mazgosianti.

Štai tokia režisieriaus pozicija, kalbant apie užkariautojus ir užkariaujamuosius (-ąsias). O gal taip iš tikrųjų ir buvo? Geras filmas, įtikina. Marlonas – gražuuus! Bet čia beveik prieš pusę amžiaus. Ir visa tai – mitas.

O dabar, Lietuvoje, jau XXI amžiuje, kažkokio "garsaus" Giedriaus žmona žurnale "Nuo...Iki..." išdidintomis (žurnalisto Edvardo Žičkaus) raidėmis sako: "Pas mus žvaigždė – Giedrius, o aš esu nematomas žmogus", ir "vis spyriojasi fotografuojama". Ir dar atsiprašo, jau normaliomis raidėmis, kad šiandien nespėjusi po darbo grindų išplauti (plaukais?), tad vargšui Giedriui teko "vargintis". Gal jai paskolinti šiek tiek "snobizmo"? Ne, neskolinsiu, galiu tik parduoti. Nes branginu.