Vėl "Kino" skaitymo malonumai

Filosofas, eseistas, visuomenės veikėjas ir televizijos laidos "Be pykčio" vedėjas Leonidas Donskis "Podiumo" rubrikoje sutikęs Vladai Kalpokaitei trumpai papasakoti apie savo mėgstamus filmus, prisipažįsta: "(…) yra filmų, kurie man teikia estetinį malonumą – tai yra išgyvenimas, kurį patiriu skaitydamas labai gerą grožinės literatūros knygą. Bet yra kinas, kuris man padeda profesiškai. Kai kurie istoriniai filmai man gali padėti dėstyti (…)". Kokie režisieriai ir filmai patinka profesoriui, paskaitysite ir su savuoju sąrašu palyginsite patys, juolab kad filosofas nepašykštėjo intriguojančių meilės prisipažinimų. Man svarbus pasirodė vienas Donskio teiginys, tinkantis ir žiniasklaidos, kurioje pastaruoju metu vis labiau dominuoja ne kino kritikai ir kinotyrininkai, o ekspertai, situacijai apibūdinti: "(…) žmogus gali save laikyti dideliu kinomanu, žinoti naujienas, bet paaiškėja, kad jo humanitarinės žinios nepakankamai gilios, jis negali suvokti daugumos režisierių kūrybos".

"Kino" rengėjai ieško tokių žinių turinčių autorių, todėl, manau, bus įdomu paskirti vakarą kitą jų apmąstymams apie kiną, o ne apie erotinę kokio nors kinematografininko orientaciją ar gurmaniškus kino žmonių polinkius. Žinoma, rengėjai taip pat pasidavė "Da Vinčio kodo" spaudimui, bet ne tam, kad išgarbintų pelningiausią masinės kultūros produktą, o siekdami ramiai paanalizuoti jo populiarumo ištakas. Literatūrologė ir vertėja Rasa Drazdauskienė straipsnyje "Jūs privalėjote tai perskaityti" taip įtikinamai atskleidžia rašytojo Dano Browno kūrinio sėkmės priežastis, apibūdina spekuliatyviai panaudotus kontroversiškus religijos motyvus bei gausius Browno sekėjus, kad tampa visiškai aišku, kodėl šių dienų žmogui staiga prireikė pigių "kodų". Filmo recenziją rašiusi Laima Kreivytė negailestinga: ji tvirtina, kad "Da Vinčio kodas" – tai vidutinio amžiaus viduriniosios klasės baltojo vakariečio krikščionio heteroseksualaus vyro kompleksų katalogas", ir filmo analizei pritaiko feministinius metodus. Išvados – griežtos, kaip kad ši: "Krikščionybės "paslapčių" atskleidimas pasirodė besąs pagoniškas moters vaisingumo pašlovinimas". Tačiau jei Jūs, mieli skaitytojai, domitės Kristaus vaizdavimo kine istorija, rasite trumpai pristatytus svarbiausius šios temos filmus – nuo pat 1897 m. brolių Lumiere’ų užfiksuotos Kristaus kančios misterijos. Labiau pasisekė šėtono vaizdavimui kine. Šiai temai didelį straipsnį paskyrė kritikas Saulius Macaitis. Išsamioje istorinėje apžvalgoje jis prisimena įvairius šėtono kino veidus (Alo Pacino, Roberto De Niro…), garsius filmus, sėkmingas ir nesėkmingas pastangas perkelti visuotinio blogio simbolį į kiną. Filmuose būta ir demonų-mistikų, ir demonų politikų, ir "šešiukėmis paženklintų kūdikių". Jis rašo: "Pasaulio kine susidūriau tik su vienu keistu atveju, kai užfiksuoti šiojo personažo negali, kiek kartų filmą žiūrėtum, būtent jis išslysta, akies tinklainė išsaugo jo vaizdą itin trumpai". Todėl neseniai LTV parodytam Maurice’o Pialat filmui "Po šėtono saule" skiriama daugiau vietos, nors užsimenama ir apie naujausius, tarp kurių – ir populiarios rusų "…sargybos" (dienos ir nakties). Peterburgietis Michailas Trofimenkovas pateikia savo požiūrį į garsiuosius rusų "blokbasterius": jam tai – tipiškas putiniškas fenomenas. Trofimenkovas pabrėžia, kad išpūstos filmų kainos ir lankomumas yra normalu, nes "putiniška Rusija – tariamų dalykų šalis, apsimetinėjimo tironija".

Alternatyvą tokiam kinui kuria nepriklausomi autoriai – vieno jų, Iljos Chržanovskio debiutą "4" su rubrika "Ne mums" aptaria Saulius Macaitis. Tačiau ir tarp tų filmų, kurie skirti mums, pasirodo, yra vertų dėmesio. Tai ir šiandien "Skalvijoje" pradedama rodyti Aleksandro Sokurovo "Saulė", kurią recenzuojanti Nijolė Andrijauskienė teigia, kad šiame filme "Aleksandras Sokurovas tęsia savo apmąstymus apie žmogaus ir valdžios santykius, kuriuos jau nagrinėjo juostose "Molochas" ir "Jautis"; ir vis teberodomas Woody Alleno "Lemiamas taškas" (filmą recenzavusi Živilė Pipinytė atskirai pristato ir režisierių, ir filme vaidinančią bei žurnalo viršelį papuošusią aktorę Scarlett Johansson), ir Stasio Kovo recenzuoti filmai – Richardo Shepardo komedija "Matadoras" bei Atomo Egoyano trileris "Kur slypi tiesa" (taip pat pateiktas nedidelis režisieriaus portretas).

Autorinio kino tradicijos grįžimas – pastarųjų metų tendencija, apie kurią vis garsiau prabyla mano kolegos ir kai kurių festivalių vadovai. Šią tendenciją netiesiogiai atspindi ir tai, kokie režisieriai tapo šio "Kino" herojais. Be mano jau minėtų Alleno ir Egoyano, tai – kadaise idealu "autorių politikos" kūrėjams buvęs Alfredas Hitchcockas (tiesa, Živilė Pipinytė labiau ieško jo pėdsakų šiuolaikinių autorių filmuose) ir Taivano režisierius Tsai Ming Liangas, kurio "Kaprizingas debesis" šiemet šokiravo ne vieną "Kino pavasario" žiūrovą. Ištikima Tsai Ming Liango gerbėja ir tyrinėtoja Rūta Birštonaitė sako, kad jo "filmai sudaro visumą, ir atrodo, kad režisierius vis keliauja po savo pasaulį – tai surasdamas naujus jo kampelius, tai sugrįždamas į senas vietas".

"Kino" autoriai visada įdėmiai seka lietuvių kino procesus, ne išimtis ir šis žurnalas. Didžiulis interviu su jubiliatu – šiemet šešiasdešimtmetį švenčiančiu režisieriumi Gyčiu Lukšu – atveria ir nežinomus mūsų kino istorijos, ir paties režisieriaus biografijos puslapius. Jį klausinėjusiam Linui Vildžiūnui režisierius nepašykštėjo įdomių prisiminimų ir detalių, kurie nepaliks abejingo nė vieno esamo ir būsimo lietuvių kino istoriko. Rūta Oginskaitė iš arčiau pažvelgė į dar vieną Romo Lileikio odę Užupiui – filmą "Saša", Neringa Kažukauskaitė – į dokumentinę Gyčio Lukšo juostą "Dieviškoji šviesa", Sonata Žalneravičiūtė – į Aloyzo Jančoro sukurtą aktoriaus Laimono Noreikos kino portretą "Ištraukos iš dienoraščio", Vaidas Jauniškis recenzavo Rimtauto Šilinio dokumentinį filmą "Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai".

"Kiną" baigia Živilės Pipinytės feljetonas "Spąstuose", parašytas pažiūrėjus neseniai per BTV parodytą Mike’o Leigh filmą "Viskas arba nieko". Autorė sako: "Leigh sufleruoja ir mums, jo filmo žiūrovams, mintį apie kelionę. Nebūtinai pabėgimą. Nebūtinai sugrįžimą. Gal tik spontanišką gestą, patvirtinantį, kad ji egzistuoja".

Savo vasaros kelionėse, mieli skaitytojai, nepamirškite "Kino", juolab kad jo redaktorė Rasa Paukštytė netrukus žada dar vieną susitikimą.

Jūsų – Jonas Ūbis