Viltingos Smedso miniatiūros

"Liūdnos dainos iš Europos širdies" D. Matvejevo nuotr.

Į du baigiamuosius Naujosios dramos akcijos spektaklius – Kristiano Smedso "Liūdnos dainos iš Europos širdies" ir "Klajūnas" – ėjau su viltimi. Šis ekscentriškos išvaizdos suomių teatro "brutaliukas" jau spėjo sužavėti ir savuoju "Voiceku", rodytu Lietuvoje per NDA ’03, ir dar anksčiau, LIFE, kone natūralistiniu "Dėde Vania". Man šis režisierius kažkuo panašus į vengrą Árpádą Schillingą – gal tuo, kad nesiliauja ieškojęs vis kitokios spektaklio formos, gal – kad spjaudamas į gero tono taisykles yra linkęs krėsti tokius sceninius pokštus, kokie ir gyvenime išmuštų iš pusiausvyros.

Smedso legenda neatsiejama nuo jo suomiškos kilmės, suomiško humoro ir turbūt suomiško "žemiškumo". Savo šalyje jis turi savotišką pirmtaką – kino režisierių Aki Kaurismäki, tarsi braidžiojantį gyvenimo paribiais ir randantį ten nepaprastai spalvingų istorijų bei jautrių asmenybių. Nesuvaržyto, nenudailinto, nesusimuliuoto gyvenimo skonį, regis, skleidžia ir Smedsas – bėgdamas iš sostinės į provincijos užkampį ir bandydamas ten pratinti žmones prie teatro; bėgdamas nuo repertuarinės prievolės, normuotų darbo valandų ir kurdamas tai ir taip, kaip geidžia širdis. Sakytum, pasišventėlis. Bet kartu ir žaidėjas. Keistuolis ir maksimalistas. Bandantis sugrąžinti teatrui reikalingumą, bendrystės ir nuoširdumo jausmą, ir tol krapštinėjantis teatro pamatus, kol jis įgauna kitą kokybę. Kad Naujosios dramos akcija pasikvietė Smedsą ir suteikė galimybę dirbti su lietuvių aktore – dviguba nauda ir režisieriui, ir mums. Režisieriui – kad jis, užtrukdamas čia ilgesnį laiką, turėjo laisvę dirbti, mums – kad šis darbas buvo vaisingas dar vienu režisieriaus įkaltu vinimi į vis labiau pragmatiškėjantį mūsų teatrą.

"Liūdnas dainas iš Europos širdies" įsivaizduoju vaidinamas net ne "Meno forto" repeticijų kambaryje, o kokiame nors interjero dizainerių nepaliestame bute. Kelių kvadratinių metrų plotelyje, kur telpa stalas, trys kėdės ir spinta, žiūrovams skiriamas ne tik stebėtojų vaidmuo. Jie tarsi patenka į autentišką pasakojamos istorijos aplinką, yra kviečiami būti jos liudininkais – žiūrėti senas fotografijas, jausti tykštančio vandens purslus ar vyno kvapą, nuleisti akis, matant kažką žiauraus ir nelaukto. Tačiau ne tuo stiprus iš pirmo žvilgsnio įprastas monospektakliams priemones naudojantis Smedsas. Jis taip manipuliuoja siužetu ir priemonėmis, kad keli kvadratiniai metrai išdidėja iki scenos, užuominos – iki paveikslų, o žmogaus likimas įgyja nūdieniškų atspalvių. Aktorė Aldona Bendoriūtė, kuri "Liūdnose dainose iš Europos širdies" pratęsia Sonios iš Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės" istoriją pasibaigus romano įvykiams, čia ne tik nubrėžia jos išbandymų kreivę, stabteli prie savo girtuoklio tėvo, miesčioniškos pamotės gyvenimo posūkių, bet ir supažindina su Raskolnikovu, inscenizuoja jo įvykdytą žmogžudystę. Kartu ši Sonia yra galbūt viena iš mūsų, tai nepaprastai intymiai ir skausmingai, tai su neslepiama ironija ir ciniškai kalbanti apie savo potyrius. Tad, regis, režisierius, nors ir išlaiko dostojevskiško beviltiškumo gaidą, linkęs ją tai praskaidrinti, tai dar labiau sutirštinti XXI a. džiaugsmais ir skauduliais, atmieštais lengvu šaržu ar parodija.

Spektaklio pavadinimas kaip reta tikslus – tai išties dainos ir išties iš Europos širdies. Šiek tiek lietuviškos, šiek tiek suomiškos, dėliojamos per vaidybą, žanrų variacijas, per lyrinius atsivėrimus ir komiškus "priedainius" – per beveik metaforiškas tarsi čia pat, iš paprasčiausių daiktų gimstančias teatrines miniatiūras ir joms tarsi oponuojančio šiurkštaus realizmo. Regi, kaip režisierius "vynioja" spektaklio siūlą: pradėjęs iš tolo, nuo Dostojevskio, užkabinęs tai, kas yra dabar, jis baigia dostojevskiška nūdiena – spektaklio pabaigoje Aldona Bendoriūtė atveria langą, o jis – su grotomis. Gali manyti, kad Sonia tremtyje esančiam (o gal ir mūsų sąmonėje gyvenančiam) Raskolnikovui pasakoja savo ir savaip pamatytą, suprastą jo istoriją. Bet galima manyti, kad tai ir atkaklus, netgi retsykiais nuožmus Sonios ir režisieriaus bandymas prisikapstyti iki mūsų, žiūrovų, šiandien turimo tikėjimo. Smedsas negailestingas teatrui ir aktorei, bet ir jo meilė jiems čia neįkainojama. Fizinė rizika ir beatodairiškas atsidavimas, ekstremalus būvis ir sukrečianti energija – štai kas, regis, režisieriui atstoja teatro mašineriją ir technologijas ir kas imponuoja jam kaip teatro idėja. Ir ar ši maksimali aktorės iškrova nėra jai brangesnė už anksčiau vaidintus gražius, bet tuščius vaidmenis?

Žinoma, kad svarbiausia čia yra aktorė. Ir prireikia jai ne tik meistrystės ir įtaigumo, bet ir lengvumo, mokėjimo akimirksniu keisti "dainos" nuotaiką; vaidinti atvirai, kiekvienam iš žiūrovų, kiekvieną tarsi kalbinant ir užmezgant ryšį, ir kartu – sukauptai, atsitolinant, kad iš siūlų kamuoliukų, kartoninių namų, žvakių galėtų formuoti spektaklio įvaizdžius. Kad prie butelio Sonia (kaip tėvas) gedėtų savo žuvusio draugo, išdarinėtų absurdiškas girtuokliškas grimasas ir (kaip pamotė) įtūžio apimta talžytų kumščiais spintą. Kad įsijaustų (kaip Raskolnikovas) į savo niekingą didingumą ir beveik išprievartautų kirvį, o po to sušoktų nužudytosios su kirviu kaktoje kankaną. Kad priimtų Raskolnikovo prisipažinimą ir atlaikytų dvejones Dievu. Pagaliau kad tiesiog visą spektaklį Sonia išliktų gyva, reali ir žmogiška, net jei jos paveikslas sudėliotas iš jai artimiausių žmonių silpnybių ir nuoskaudų, o pabaigoje tenka prisipažinti: "Aš kalta".

"Klajūnas" D. Matvejevo nuotr.

Smedsas nebūtų Smedsas, jei rimtų dalykų nepersmelktų humoru, o lyrikos nepagardintų stačiokiškais ir, sakyčiau, vyriškai agresyviais inkliuzais. Yra tokių "Liūdnose dainose..." ir spektaklį jie kažkaip gyvenimiškai pasūdo. Nes režisierius turbūt niekad neužmiršta, kad nesvarbu, kokią formą spektakliui jis sumanytų, tikrovė yra daug ryškesnė, žiauresnė ir absurdiškesnė. Čia turbūt ir slypi Smedso paslaptis – leisti teatro ir tikrovės "druskai" susimaišyti ir žiūrovus kažkaip stebuklingai suklaidinti, tarsi viena koja jie būtų teatre, o kita – jau nebe. Panašiai sukurtas ir "Klajūnas", Smedso statytas su nepriklausomų atlikėjų grupe "Houkka Bros".

"Klajūnas" visada prasideda kažkur toli nuo vaidinimo vietos. Vilniuje žiūrovai rinkosi prie Katedros varpinės "Stebuklo" ir nuo jo keliavo į dar vieną "Meno forto" salių – nediduką holą. Čia, kaip ir "Liūdnose dainose...", patekti galėjo tik saujelė – dvi sėdinčiųjų aplink didoką stalą eilės. Prisiminus Smedso "Voiceką", vaidintą Jaunimo teatro salėje, kurtą įtraukiant kino projekcijas ir vos ne roko grupę, dabar stebiesi, prie kokių mažų, paprastų, tačiau ypač svarbių dalykų režisierius suka. "Klajūnas", sakytum, yra tiesiog pasakojimas, kurio, jei ne pati pasirinkta istorija, galėtum klausyti prie arbatos ar alaus. Kita vertus, visa, kas ir kaip buvo pasakota, man priminė garsiąją Larso fon Triero dilogiją, nors sumažinti iki stalo didumo kreidos įrašų masteliai, žaisliniai gyvuliukai, monetos, popieriaus skiautelės ir užburiantis pasakojančiojo Juhos Valleapää balsas anaiptol nesumenkina Smedso ir "Houkka Bros" "Klajūno" vertės. Susitelkdami prie turbūt pačios mažiausios ir minimaliausios "stalo teatro" formos ir žiūrovus paversdami savotiškais savo bendrininkais, patikėtiniais, kūrėjai čia grįžo ir prie grynosios pasakojimo, sakmės formos. Tiksliau – prie tų sakytinės ir vaizduojamosios kultūros ištakų, kai pasakojimas buvo neatsiejamas nuo tikėjimo, o jam iliustruoti užtekdavo akmenuko ar pagaliuko, rėžio smėlyje, akmenyje ar medyje. Turint omenyje, kad "Klajūnas" – tai rusų stačiatikių legenda apie piligrimą, kuris, viską praradęs, be tikslo klajoja po pasaulį, o negandas ir vienatvę įveikia malda, tokia spektaklio forma tiesiog ideali. O turint omeny, kad šiandien sunkiai rastum jei ne teatrą, tai bent spektaklį, kuris suvienytų ir suartintų žiūrovus, tokia forma irgi ideali. Prie bendro stalo nė vienas nesijaučia nereikalingas, į kiekvieną kreipiasi pasakotojas, kiekvienas gali būti "Klajūno" ir savo sielos klajonių bendraautoris.

Juha savo istoriją pradeda nuo namų, brolio, motinos, tėvo. Štai jie – maži kreidos gabaliukai. Mirę – Juha deda kryželį ir guldo kreidelę. Prie skirtingų stalo kampų sėdintys Kristianas Smedsas ir Tero Nauha netrukus į pasakojimą įsitrauks atlikdami Juhos sutiktų žmonių vaidmenis. Žinoma, apie vaidmenis čia nė kalbėti neverta – Juha pasakoja, o Kristianas ir Tero jam pritaria arba atitaria: savo kreidelėmis papildo Juhos piešinius, atsako arba užduoda klausimus, Tero kalba atsiskyrėlio Mokytojo žodžius, Kristianas išlenkia kelias degtinės taureles ir užsirūko, abu pradeda lošti kortomis ir suimituoja smuklės sukčius, kurie Juhą žiauriai sumuša ir atima Bibliją. Sakinys po sakinio, daiktas po daikto, brūkšnelis, rutuliukas, kryželis kreida ant stalo – štai Klajūno trylikos metų istorija, pasibaigusi ne muštynėmis, susitikimu su gaisrininku ir pagaliau su moterimi, bet 33-iaisiais gyvenimo metais. Juha sulaukia Kristaus amžiaus. Ir uždainuoja.

Tačiau neverta manyti, kad "Klajūne" smedsiško humoro nėra. Štai, pavyzdžiui, pasirodo vilkas – iksmeniškas žaliūkas nuogu pilvu, šalmu ant galvos, balsą iškreipiančiu aparatu ant krūtinės. Režisierius tarsi moderuoja pasakojimą; Juhos "pling!" nutraukia istoriją ir visus sugrąžina į esamąjį laiką: "Kristianai, ar nori tapti milijonieriumi?" – "Taip." – "Pasakyk, kas yra varstas?" Sėdintieji už stalo įtraukiami į žaidimą ir, atrodo, kiekvienas gali laimėti milijoną. Vienai žiūrovių už Kristiano pasufleruotą atsakymą Juha kreida užrašo milijoną. Pasakojimas tęsiasi. Arba, pavyzdžiui, Kristianas su Tero užsipuola Juhą, pakelia iš vietos, priremia prie durų, išplėšia Bibliją. Po to pasakojama toliau, tačiau intonacija keičiasi – tai nauja Juhos patirtis, privertusi jį dar karščiau melstis ir visiems atleisti, mums – tarsi reali istorijos "iliustracija", vien šiuo ūmiu agresijos protrūkiu leidžianti įvertinti ir "Klajūnu" pristatytos istorijos, ir sumanymo reikšmę.

"Jeigu tau tenka rinktis, naudoti jėgą arba meilę, rinkis meilę, kuri neprašo nieko. Kiekvieną kartą taip nuspręsdamas, tu išgelbėsi pasaulį", – sako Juha jam prisisapnavusio Mokytojo žodžius. O pabaigoje uždainuoja: "Medžiai, žolė, paukščiai, oras, šviesa. Viskas aplink mane taip nuostabu! Nes aš tikiu Dievą." Spektakliui pasibaigus, kūrėjai kruopščiai nuvalo stalą, uždega žvakę centre ir, praėjus kelioms tylos ir susikaupimo minutėms, pakviečia žiūrovus arbatos. Gal mums iš tikrųjų visko, ne tik teatro, reikia mokytis iš naujo ir nuo pat pradžių?