Kur gimsta išmintis?

Roswitha Hecke. "Roy Finer"

Ar pakanka užfiksuoti patrauklų vaizdą, kad būtum įdomus? Taip. Jei nuolat pasiseka pagauti kažką efektinga. Tai gali būti nepakartojama akimirka, netikėtas rakursas ar kalbanti išraiška. O ar galima būti įdomiam fiksuojant neefektingus vaizdus? Taip, netgi labai – taip į šį klausimą atsako dvi naujos parodos ŠMC. Du paprasto gyvenimo vujeristai – Jonas Mekas ir Roswitha Hecke – yra gyvi pavyzdžiai, kad atidžiai stebint kasdienybė pati prabyla. Prabyla už save ir atkartoja populiarias ikonas. Su visais prieštaravimais ir visomis papildomomis reikšmėmis. Užribyje pabuvę nepastebimi dalykai yra pritvinkę noro būti pastebėti, ir kai atsiranda sugebantis juos pamatyti, paprasti dalykai nubloškia mus kaip didelis sprogimas, nes mes patys būnam visiškai nepasiruošę jokiam poveikiui. Visus, kurie įsijautė, turiu įspėti – padaryti gerai pavyksta tik nedaugeliui. Reikia daug kantrybės, drąsos ir talento (toks defektas, amortizuojantis visų sistemų poveikį suvokimui).

Abu autorius vienija ir klajokliškas gyvenimas. Jonas Mekas kažkada sakėsi esąs pasaulio pilietis. Vėliau minėjo, kad jo tėvynė – poezijos šalis. Man kažkodėl visai nekeista, kad Mekui vieno pasaulio negana savo klajojančiai sielai apgyvendinti. Tuo tarpu Roswitha Hecke arti žemės, arti kelio. Jos gyvenimas kaip kelio filmas – pilnas nuotykių. Vieno laikotarpio autorės bendrakeleivis Wolfas Wondratschekas kalba apie fotoreporterę taip: "Nei uodų antpuoliai pelkėse, nei girtų moterų priekabiavimai ar laukinės besišaudančių jaunuolių gaujos Meksikos pasieniuose neatbaidė nuo noro pažinti ir perteikti tą pasaulį, kuris ją labiausiai domino."

O skiriasi autoriai tuo, kaip renkasi objektus. Mekas filmuoja spontaniškai viską, kas jam įjungia "record" mygtuką. Jis yra dabar jau beveik nebeaprėpiama genialiai nufilmuotų vaizdų enciklopedija, o Hecke turi išsirinkusi siauresnę nišą. Ji pasirenka žmogaus tipą, apie kurį mes dažniausiai turime išankstinę nuomonę. Transvestitai, striptizo žiūrovai, benamiai ar kaip eksponuojamame projekte – detektyvas. Kurį laiką ji pabūna šalia tų žmonių gyvenimo, įkrenta į jį tarsi į knygą. Kai skaitai, esi tame knygos pasaulyje, tik tavęs nemato, tačiau tavo protas filtruoja knygos pasaulį pro save. Roswitha ima vaizdus tokius, kokius atiduoda fotografuojamasis, tačiau fiksuoja ir tyčinius, ir netyčinius išankstinio žinojimo atgarsius – ikonografiškas vietas, pozas.

ŠMC pristatomas Roswithos Hecke’s personažas – Roy’us Fineris, pietų Bronkso, vieno iš problematiškiausių Niujorko rajonų, žmogžudysčių skyriaus detektyvas. Nuobodus, patukęs vidutinio amžiaus vyrukas. Jei jis būtų jūsų kaimynas, jo net nepastebėtumėt. Nufotografuoti patys įprasčiausi jo kasdienio darbo ir laisvalaikio vaizdai. Vienas prie baro. Vienas eina gatve. Vienas tarp dirbančių kolegų. Kažkur automobilyje. Šiaip vienas sutemus. Nesumeluota diena. Vaizdai adekvatūs taip praleidžiamam laiko kiekiui.

Pagyvenusių vyriškių vienišumas yra dažnas Hecke’s fotografijų motyvas. Tapę pagyvenusiais vienišiais, vyrai atsiduria tame pačiame užribyje, kur suvarytos neatitinkančios standartų moterys ir kiti atstumtieji. Tuomet vyrai tampa nustebusiais ir paklaikusiais. Pasenusių vyrų drama baigiasi arba išminties gimimu, arba raudonu "Ferrari".

Iš pirmo žvilgsnio negali atskirti, ar Roy’us Fineris yra realus asmuo, ar tai sustabdyti kadrai iš 8-ojo dešimtmečio kino filmo. Pasakojimas tįsta per detales ir bendrus planus lyg gerai sumontuota juosta. Autentiški daiktai ir faktūros tokios gyvos, kad, atrodo, ranką ištiesęs gali paliesti. Jautiesi kaip ten pabuvęs. Pasivaikščiojęs su žmogumi, kuris turi ginklą, todėl aplinkiniai elgiasi atidžiai ir laikosi per atstumą.

Įprasta Finerio diena tampa įdomi ir dėl laiko distancijos. Jis – autentiškas savo laiko peizažo egzempliorius. Jis niekuo neišsiskiria iš kitų, jo darbas – ne pačių geriausių žmogaus savybių tyrinėjimas. Jį įdomu stebėti. Su juo lengva tapatintis. Dar lengviau įsistatyti godų Hecke’s žvilgsnį.