Muzika

Emilija Pilotaitė-Armonienė (1920 06 27 – 2006 01 24)

in memoriam

iliustracija
Emilija Pilotaitė-Armonienė

Dar nepraėjo nė dešimtmetis, kai smuiko mokytoja Emilija Pilotaitė-Armonienė atsisveikino su aktyviąja pedagogine veikla, trukusia kone penkis dešimtmečius. Tą atsisveikinimą savo užrašuose Mokytoja įamžino paprastais ir be galo nuoširdžiais žodžiais: "Šiandien turiu skirtis su brangia ir miela man mokykla, mokiniais, mokytojais, linkėdama jiems daug ištvermės, kantrybės, meilės saviems mokiniams. Mylėkit savo darbą taip, kaip aš jį mylėjau tuos 50 metų, praleistų mokykloje. Sudiev, mokykla. Tu buvai mano Šventove."

Iš tiesų E. Pilotaitės-Armonienės veikla tapo gražiausiais Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos istorijos puslapiais, kurie šiandien iškalbingai mena tą pedagoginio darbo bei pasiaukojimo jam matmenį, kuriame moksleiviai ieškojo ne tik profesinio vedlio, bet ir rūpestingos mamos žvilgsnio ir vyresniojo draugo paramos. Čiurlionio mokykloje tokie santykiai klostėsi padiktuoti natūralios tikrovės – čia visuomet mokėsi dalis vaikų, atvykę iš tolimesnių Lietuvos kampelių, jų dar vaikiškas savarankiškumas brendo gyvenant internate, retokai pasimatant su saviškiais. O ir kitiems, vos pradedantiems smuikininko kelią, teko skiepyti ne vien specialiuosius muzikavimo įgūdžius, bet ir išmokyti svarbių gyvenimiškų dalykų.

Laikui bėgant būdavo kuo pasidžiaugti, nes muzikos profesionalus rengiančio pedagogo akyse netrukus ryškėdavo akivaizdūs rezultatai, pirmiausia aukštu lygiu atsiskleisdavę mokyklinių koncertų, konkursų scenose (deja, pačiai lydėti sovietmečiu savo mokinių į tarptautinius konkursus E. Armonienei neteko, nes, būdama nepartinė, nebuvo į užsienį išleidžiama). Vėliau, be abejonių, malonių išgyvenimų suteikdavo jau subrandintas buvusių mokinių braižas, plėtojamas savarankiškoje solinėje, kamerinių ansamblių, orkestrų veikloje ar pedagoginiame darbe.

E. Armonienės smuiko klasėje – galima drąsiai pasakyti – teko mokytis didžiajai daliai mūsų šiandienos smuikininkų (per 60). Tarp jų – R. Katilius, I. Armonaitė, P. Stepanovas, A. Peseckas, V. Talimaa, A. Matulionytė-Pšibilskienė, U. Kondrotaitė, M. Švėgžda von Bekkeris, E. Orlinytė, D. Dikšaitis ir daugelis kitų, iki šiol ištikimų pasirinktam keliui.

Stiprioji šios mokytojos pedagoginės veiklos ypatybė – darbas su jaunesniųjų klasių moksleiviais. Stebėdami E. Armonienės pamokas, nuolat patirties semdavosi būsimieji pedagogai, profesijos kolegos. Jos darbo metodais domėjosi ir Lietuvoje svečiavęsis maestro I. Sternas (1960), juos įamžino ir pamoką nufilmavusi Suomijos televizija (1979). E. Armonienės veikla buvo daug sykių įvertinta M.K. Čiurlionio mokyklos, kitų kultūros ir švietimo institucijų oficialiomis padėkomis, 1996 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. Mokytojos patirtis augo ne tik metai iš metų gausėjant mokinių būriui, bet buvo jos sąmoningai ir labai kryptingai puoselėjama, ką liudija sukaupta atitinkamo žanro literatūra jos bibliotekoje.

Pačios E. Armonienės kelias į muziką buvo labai nelengvas. Gyvenimo sąlygos taip lėmė, kad nors ir būdama muzikalios šeimos atžala, smuiką į savo rankas ji paėmė vėlokai. Tačiau atsiradus galimybei sistemingai mokytis, pasinėrė į muzikos verpetą visiems laikams. Vėliau yra sakiusi: "Pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo akimirkomis, kai savo jausmų nebegalėdavau išsakyti žodžiais, į rankas imdavau smuiką. Tuomet ne aš, o jis verkdavo. Ir nurimdavo jausmai."

Baigusią Kalvelių mokyklą, E. Pilotaitę muzikos mokytojas S. Kordovičius, jau kiek pamokęs griežti, savo lėšomis išsiuntė į Vilnių, kur 1937 m. ji pradėjo studijuoti M. Karłowicziaus konservatorijoje pas žymią pedagogę prof. W.H. Leduchowską. Pastarosios rūpesčiu jaunoji smuikininkė 1938 m. nuvyko į Varšuvą, kur laimėjo konkursą valstybinei stipendijai gauti. Čia mokslas truko neilgai, nes prasidėjo karas. E. Pilotaitė vėl sugrįžo namo, viena po kitos sekė skaudžiai išgyventos negandos – mirė tėvas, prof. W.H. Leduchowska.

Atnaujinti studijas teko jau po karo Vilniuje – E. Pilotaitė mokėsi pas E. Bekerienę, privačiai lankė S. Bernsteino smuiko pamokas. Tuo metu prasidėjo ir įtemptas profesinis darbas – grota įvairiuose kolektyvuose: Dramos teatro, Radijo, Lietuvos kameriniame orkestruose, ilgiausiai (1967–1982) smuikininkė griežė simfoniniame orkestre "Vilnius", jį 1961 m. įkūrė ir jam vadovavo P. Bekeris.

Penktajame dešimtmetyje prasidėjo ir jos pedagoginės veiklos kelias, kurį laiką padalytas per keletą mokyklų, galop susikoncentravęs M.K. Čiurlionio menų mokyklos smuiko klasėje.

Šiandien sklaidant E. Pilotaitės-Armonienės sukauptą archyvą, prieš akis šmėsčioja gausybės mokinių nuotraukos, fotografijose užfiksuoti akimirksniai iš darnaus "čiurlioniečių" būrio kasdienybių bei švenčių. Čia randame ir žavių vaikiškų laiškų, bylojančių apie šiltus ir žodžiais sunkiai nupasakojamus smuiko specialybės Mokytojos ir jos tuometinių mokinių ryšius. Tegu tai paliudija kelios eilutės iš vieno jų, parašyto stambiomis kampuotomis raidėmis: "Brangioji Mokytoja! Aš gyvenu gerai. Mes nuvažiavome į Palangą 5-to birželio. Groti man sekasi gerai. Jau išmokau Beethoveno "Rondo", gabaliuką iš "Koncerto" ir kelis etiudus. Kai tik būna laisvo laiko aš groju. Groju ir gamas. Jeigu jūs galėsite parašykite laišką. Parašykite kaip išlaikė septintokai egzaminus. Bučiuoju Brangiąją Mokytoją: R. Katilius".

Lietuvos muzikų bendruomenėje visada išliks išskirtinis, svarbus ir gyvas Emilijos Pilotaitės-Armonienės atminimas.

Vytautė Markeliūnienė