Ilgas kelias į Damaską

"Į Damaską"

Sausio 27 d. režisierius Oskaras Koršunovas ir jo bendražygiai scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika bei kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė Oslo Nacionalinio dramos teatro publikai pristatė premjerą – Augusto Strindebrgo "Į Damaską". Supažindiname skaitytojus su pirmaisiais norvegų kritikų įspūdžiais.

"Scena padengta juodai, po juodu audeklu guli lavonas. Už jo stovi septynios stiklinės spintos, jų viduje matyti kryžius, rankdarbis, knygos, kitose – skerdiena, groteskiški gydytojo įrankiai ir vaistų buteliukai. Choras energingai gieda lotyniškai. Taip prasideda Oskaro Koršunovo statytos Strindbergo pjesės "Į Damaską" spektaklis", – savo recenziją pradeda Andreas Wiese. Autoriaus nuomone, režisierius sukūrė gražų, vizualiai kerintį žaidimą, kurio scenografija, apšvietimas ir kostiumai ištirpsta pasigėrėtinai tikslios teatrinės raiškos visumoje. Tuo tarpu Strindbergo tekstas nėra paprastas. "Kažkas yra pasakęs apie "Ulisą", kad tai – galingos konsistencijos sultinys, iš kurio būtų galima išvirti daug knygų. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie Strindbergo "Damasko" trilogiją, ypač pastarąją traktuotę. Mums pasiūlomas savitas pusantros valandos trukmės pjesės išgyvenimas. Mes prieiname šviesą ir išsigelbėjimą, bet nevisiškai suprantame kodėl. Mes nesuvokiame visumos, bet Oskaro Koršunovo režisūra suteikia vizualinių išgyvenimų ir nustebina pačiu Strindbergo kūriniu, kuris savo subjektyvumu ir suskilusia tikrove užbėga už akių tikrovei ir siurrealizmui", – rašo Andreas Wiese (Dagbladet, 2006 01 29).

"Įspūdinga pastatymo režisūra, scenografija, apšvietimas ir muzika sukuria pjesės kalbą, gerokai paveikesnę už tekstą. (...) Strindbergo tekstas parašytas tarsi pašėlusiu greičiu ir su didžiule psichologine įtampa. Režisierius Koršunovas perteikia tą intensyvumą aiškiai parodydamas, kad nepasakos mums aplinkybių ir susitikimų, o tik karštligiškas ir psichozės paveiktas Nepažįstamojo dvasios būsenas. Scenografė Paulėkaitė tvirtai laikosi režisūros sumanymo. Teologai rašo apie septynias mirtinas nuodėmes, ji stato septynias stotis, septynias vitrinas, apgyvendintas Nepažįstamojo pažįstamaisiais ir jų gyvenimo butaforija. Šioje erdvėje skamba Sodeikos muzika – nuo pompastiškų mišių iki ritmingų melodijų", – rašo Astrida Sletbakk (VG, 2006 01 28).

Elizabeth Leinslie, rašydama apie spektaklį, prisimena Osle, "Torshov" teatre, matytą Koršunovo režisuotą spektaklį "Mes ne pyragai": "Jis buvo neįtikėtinai geras ir jaudinantis. Kai sužinojau, kad Nacionalinis teatras pakvietė tą patį režisierių statyti Strindbergo "Į Damaską", buvo smalsu sužinoti, kaip šį kartą jis susidoros su užduotimi." Autorės nuomone, šis režisierius, atvykęs su savo teatro kultūra į Norvegiją, siūlo ne tik velniškai gerą teatrą. "Strindbergo dramaturgijoje Koršunovui svarbiausia simbolizmas. Scenografija ir šviesos bei garso kompozicijos kupinos netikėtų vaizdingų paveikslų ir aiškių simbolių. Audiovizualinės dekoracijos, kurias matome didžiojoje scenoje, atrodo kaip išsivadavimas iš pastaraisiais metais dažnai teatruose aptinkamo minimalizmo. Šio spektaklio estetika man primena avangardinį teatrą, kuris yra retas reiškinys akademinėje scenoje, bent jau mūsų šalyje. Ekspresyvi žiaurumo estetika tampa nekintamu ir sąmoningu centru, kuris sujungia aktorius ir jų vaidybą. Aktoriai lengvai įsitraukė į žaidimą su sceniniais elementais (scenografija, garsu, šviesa) ir pasidavė neįprastai egzistenciniam ir jausmingam spektaklio ritmui. Ypač sužavėjo pagrindinių vaidmenų atlikėjai Ågota Sendstad (Moteris) ir Øysteinas Røgeris (Nepažįstamasis). Būtina paminėti ir Andersą T. Anderseną, kuris pasirodė ne tik kaip puikus aktorius, bet ir kaip naujai funkcionuojanti klajojančio simbolio reikšmės dimensija. Eidama į teatrą niekada nesitikiu pamatyti šedevro. Dažnai mane pavadina skeptike, betgi genialūs teatro kūrėjai yra retenybė. "Į Damaską" patvirtina, kad mes turime reikalą su intelektualiu ir talentingu režisieriumi. Visi spektaklio elementai sudaro kompozicinę vienovę, kuri funkcionuoja anapus kalbinių žaidimų. Tai nėra genialus spektaklis tiesiogine šių žodžių prasme. Bet tai retas patyrimas. Perlas mene." (Elizabeth Leinslie, Dagsavisen, 2006 01 29)

"Damasko" trilogija (1898–1904) yra viena rečiausiai statomų pjesių šalyje. Tai gana sudėtinga egzistencinė vidinių ir išorinių ieškojimų drama. Be to, ji laikoma labiausiai autobiografiniu Strindbergo kūriniu, parašytu tuo metu, kai autorius gydėsi Paryžiaus psichiatrinėje ligoninėje. Praėjus metams po "Inferno" ("Pragaras") pasirodymo, buvo išleistas "Į Damaską". Strindbergo biografas švedas Olafas Lagercrantzas tvirtino, kad pjesė yra tarsi savotiška "Inferno" dramatizacija: Dievas, norėdamas išbandyti žmones, prikala mus prie kryžiaus. Skausmas ir kančia stumia mus tiesiai į šviesą, kurią mes neigėme ir slopinome.

Haliucinacinį tekstą Koršunovas pateikia kaip ypatingą ir neįprastą režisūrinį sprendimą. Simbolių, ritmų, muzikos pripildyta scena (...) atsiveria smerkiančiai ir kankinančiai kaip košmaras. Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo komanda iš Lietuvos (…) iš skirtingų detalių sukūrė vizualinę ir ritminę spektaklio vienovę. Prasidedanti prieglaudoje istorija pasakojama retrospektyviai. Įžvalgiai pagamintos dekoracijų konstrukcijos – septyni judantys stikliniai narvai – ir skambanti muzika sukuria reikiamą nuotaiką ir sustiprina tematiką. Vaizdiniai dera su tekstu. "Į Damaską" tekstas atviras ir asociatyvus, ir spektaklyje vizualus ir verbalus lygmenys susilieja – jaudinančioje tarsi sapno dramoje išlaisvinamas pyktis, beprotybė ir kaltės demonai. Tai teatras, kuris pareikalauja pastangų ne tik iš aktorių, bet ir iš žiūrovų. Visi nuo Øysteino Røgerio ir Ågotos Senstad pagrindiniuose vaidmenyse iki Anderso T. Anderseno, Monnos Tandberg, Jano Hørstado, Pero Frisho, Ole-Jørgeno Nilseno ir Andine Sæther žavi scenine disciplina. Jie – raudančių, klajojančių žmonių veidas ir balsas fantastiškoje Strindbergo veidrodžių karalystėje", – rašo Elisabeth Rygg (Aftenposten, 2006 01 29)

Prieš spektaklio premjerą režisierius Oskaras Koršunovas interviu Borghild Mall sakė: "Strindbergas yra atviras. Jis aktualus šiandien, nes atskleidžia tokias temas, apie kurias dabartinėje visuomenėje nenorime kalbėti – apie savo dvasines nesėkmes ir ligas, tokius dalykus kaip sąžinė, tikėjimas ir abejonė. Mes apsimetinėjame, kad mūsų niekas nekamuoja, ir vaidiname, kad gyvename. Mes daugiau nebeieškome Dievo. Būtent apie tai Strindbergas ir kalba..." (VG, 2006 01 23)

Vertė Raimonda Riepšaitė ir Anžela Jastrembska