Festivalio nuojauta

Tatjana Samoilova

Ateinantį ketvirtadienį bus iškilmingai atidarytas jau 56-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis. Kasmet besiplečiantis vienas svarbiausių pasaulio kino forumų šiemet ir vėl pateiks siurprizų, tačiau didžiausias siurprizas, neabejoju, ir toliau liks geri filmai.

Kova už "Auksinį lokį"

Šiemet Berlinalės konkurse gausu garsių vardų ir madingų temų. Atidarymui pasirinktas britų ir kanadiečių bendros gamybos filmas "Sniego pyragaitis" ("Snow Cake") žada jausmingą pasakojimą apie dviejų autsaiderių – avarijoje traumą patyrusio vyriškio (Alan Rickman) ir autizmu sergančios moters (Sigourney Weaver) susitikimą. Konkurse numatomi net keturi vokiečių filmai, tarp jų Oskaro Roehlerio ekranizuotos madingo ir pas mus prancūzų rašytojo Michelio Huellebecqo "Elementarios dalelės" ir prieš kelerius metus Berlyne už filmą "Tolimos šviesos" (jis rodytas ir Lietuvoje) apdovanoto jauno režisieriaus Hanso Christiano Chmido "Requiem", kuriame pasakojama apie Vokietijoje rengtus egzorcizmus.

Australijai atstovaujančiame Neilo Armfieldo filme "Saldainiukas" ("Candy") įsimylėjėlius suvaidino Heathas Ledgeris ir Abbie Cornish, bet, matyt, įžūlu būtų tikėtis, kad Berlyne pasirodys net aštuoniems "Oskarams" nominuoto "Kuproto kalno" žvaigždė Heathas Ledgeris. Tačiau žvaigždžių nepristigs ir nekonkursinėje programoje rodomame amerikiečių kino klasiko Roberto Altmano (šiemet jam bus įteiktas garbės "Oskaras") filme "A Prairie Home Companion". Anonsas skelbia, kad Altmanas pasakoja apie legendinę radijo stotį, bet kaip versti filmo pavadinimą, matyt, paaiškės tik jį pasižiūrėjus. Dar vienas nekonkursinis rodymas – taip pat legendinio ir už "Plonytę raudoną liniją" "Auksiniu lokiu" apdovanoto Terence’o Mallicko filmas "Naujasis pasaulis" ("The New World"), nukeliantis į XVII a. Ameriką. Jis mėgsta ilgas pauzes tarp filmų, bet šįkart nepraėjo nė dešimt metų.

Vienas originaliausių jaunosios kartos amerikiečių režisierių Michelis Gondry ("Jausmų galia") konkurse parodys filmą "Miego prasmė" ("The Science of Sleep"), kurio herojus taip mėgsta apsinerti į savo sapnus, kad netrukus ima painioti sapnus ir realybę. Matyt, laukia dar viena įdomi Gondry kelionė į pasąmonės labirintus, o keliausime kartu su "motociklininku" Gaeliu Garcia Bernaliu, kuris, tikiuosi, Berlyne pasirodys. Kitas, dokumentinis Gondry filmas bus parodytas "Panoramos" programoje. Konkurse bus pristatomos ir kino požiūriu egzotiškos šalys – Tailandas, Bosnija. Pastarajai atstovaus režisierė Jasmila Zbanic ir jos filmas "Grbavica", pasakojantis apie karo Balkanuose metais masiškai prievartautų aukų likimus. Tačiau filmų iš Rytų ir Centinės Europos konkurse nematyti jau ne pirmi metai. Esame neįdomūs ar mūsų kinas neįdomus? O gal rengėjus atbaidė pernai be jokio prizo likusio Aleksandro Sokurovo filmo "Saulė" likimas? Ne konkurse įvyks ir vieno iškiliausių vadinamosios Penktosios kartos kinų režisierių Chen Kaige filmo "Pažadas" ("The Promise") pasaulinė premjera. Šis filmo "Sudie, mano sugulove" kūrėjo pasakojimas apie princesės meilę laikomas brangiausiu visų laikų kinų filmu ir kainavo 35 milijonus dolerių. Prancūzų kino klasikas Claude’as Chabrolis, kurio filmai dažnai atsiduria Berlinalės konkurse, parodys naujausią filmą "Valdžios svaigulys" ("L’ivresse de pouvoire"), su Isabelle Huppert pagrindiniame vaidmenyje. Neseniai festivalis pranešė, kad konkursinės programos sudarymas baigtas – paskutiniai įtraukti dar vieno klasiko, amerikiečio Sydney Lumeto ir originaliaus Irano kino kūrėjo Jafaro Panahi filmai.

Konkursas – dar ne viskas

Konkursas – tai savotiška festivalio vitrina. Jame rodomi filmai pretenduoja patikti ir masinei auditorijai. Tačiau skirtingos Berlinalės programos stengiasi informuoti apie viską, kas vyksta šiuolaikiniame kine, pristatyti daugiausiai žadančias tendencijas ir kūrėjus. Bene tiksliausiai šiuolaikinio kino pulsą gali nusakyti "Panoramos" rengėjai, rodantys ir vaidybinių, ir dokumentinių (dažniausiai dar ir politiškai bei socialiai angažuotų) filmų programas. Šiemet "Panoramos" programoje nepristigs nei garsenybių (Neilas Jordanas, Sabu, Mary Harron), nei perspektyvių naujokų.

Marilyn Monroe

1987 m. "Panoramos" rengėjams kilo mintis rinkti geriausius gėjų ir lesbiečių tematikos filmus ir skirti jiems simbolišką prizą – Berlyno simbolį meškiuką. Tada kuklūs žaisliniai meškiukai buvo paštu išsiųsti dviem nežinomiems režisieriams – Pedro Almodovarui ir Gusui Van Santui. Per keliasdešimt metų "Teddy Bear" prizus gavo ne vienas kūrėjas – tarp jų ir režisieriai Derekas Jarmanas, Lukas Moodissonas, Franēois Ozonas, aktorė Tilda Swinton. Šiemet bus surengtas oficialus paminėjimas "Teddy Twenty Tribute" ir ta proga parodyti 36 apdovanojimus pelnę vaidybiniai, dokumentiniai, trumpo metražo filmai.

Dar viena festivalio programa "Forumas" dažniausiai rodo pirmuosius daug žadančių kūrėjų filmus. Šiemet "Forumas" žada parodyti per 40 filmų iš 29 šalių, tarp kurių yra net Malaizija ir Šiaurės Korėja. "Forumo" retrospektyva skirta japonų režisieriui Nakagawa Nobua (1905–1984) ir jo klasikiniams siaubo filmams. Iš daugiau kaip šimto Nobua sukurtų filmų (kūrė nuo 1929 m.) "Forumo" retrospektyvoje bus parodyti devyni siaubo, dvasių ir kriminalinio filmo žanrą itin mėgusio režisieriaus filmai, laikomi šiuolaikinių "skambučių" ir "tamsių vandenų" ištakomis.

Pirmąkart "Forumas" oficialiai pristatys ir videomeną bei instaliacijas. Tai dėsninga, nes būtent "Forumo" rengėjai bene pirmieji atkreipė dėmesį į naujomis technologijomis kurtus filmus.

Naujovės rado savo vietą

Anksčiau Berlyno kino festivalis garsėjo savo filmų muge, kurioje gali susitikti platintojų iš beveik visų pasaulio šalių ir net "Baltic Film" stende susivienijusius Estijos, Latvijos ir Lietuvos kino pardavėjus bei reklamuotojus. Lietuvos "Baltic Film" atstovė Aušra Duobienė mano, kad šiemet ji nustebins savo kolegas, nes gali pristatyti net kelis naujus pilnametražius lietuvių vaidybinius filmus. Tuo pasigirti nei latviai, nei estai, deja, negalės.

Viena iš pastarųjų metų Berlinalės naujovių – koprodukcijos mugė. 44 atrinktų projektų autoriai iš 24 šalių galės susitikti su potencialiais filmo gamybos finansuotojais, ieškoti partnerių. Sąraše – daug šalių, ypač daug projektų iš Lotynų Amerikos ir Izraelio, bet buvusio komunistinio bloko šalims atstovauja tik Bulgarija.

Savo entuziastų būrį augina ir dar viena Berlinalės naujovė – prieš kelerius metus įkurta jaunųjų talentų mokykla "Berlinale Talent Campus". Čia renkasi, diskutuoja, kuria ir klausosi paskaitų jaunieji kūrėjai bei kino kritikai. Šiemet jų laukia susitikimai su patyrusiais kinematografininkais, tarp jų su vokiečių naujosios bangos kūrėju Wimu Wendersu ir Pietų Korėjos režisieriumi Park Chan-Wooku.

Prigijo ir Berlinalėje vykstančio vaikų filmų festivalio naujovė – sekcija "14 plius". Ji rengiama jau trečią kartą, ir tai liudija, kad pasaulyje vis daugėja filmų ne tik vaikams, bet ir paaugliams, kurie iki šiol buvo palikti vien tik Holivudo valiai.

Neseniai festivalyje atsiradusi filmų sekcija "Vokiečių kino perspektyvos" taip pat žada netikėtumų. Vienas jų – vokiečių aktorės Frankos Potente ("Bėk, Lola, bėk") režisūrinis debiutas.

Dar viena festivalio naujovė – prizas geriausiam pirmajam filmui. Geriausiam debiutantui atiteks 25 tūkstančiai eurų.

"Naujasis pasaulis"

Liks vietos nostalgijai

Berlinalė visada garsėjo kruopščiai parengtomis retrospektyvomis. Iki šiol prisimenu Fritzo Lango, brolių Siodmakų, "CinemaScopo" filmų retrospektyvas, gyvos muzikos lydimas nebylių filmų peržiūras. Šiųmetė didžioji festivalio retrospektyva skirta gražioms moterims ir legendinėms aktorėms. Ji vadinasi "Svajonių merginos. 6-ojo dešimtmečio kino žvaigždės" ("Dream Girls, Fil Stars of the Fifties"). Jos tikslas – ne tik priminti 30 garsių aktorių iš JAV, Europos ir Japonijos, bet ir paanalizuoti moteriškumo fenomeną pokario ir šaltojo karo metais pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai. Festivalis žada priminti Holivudo žvaigždes Audrey Hepburn, Grace Kelly, Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor, japonų kino legendą Setsuko Hane, europietiškojo erotizmo simbolius – prancūzę Brigitte Bardot, graikę Meliną Mercouri, švedę Harriet Andersson. Ingmaro Bergmano filmų žvaigždė bus ir festivalio viešnia. Vienas specialiųjų festivalio įvykių bus filmo "Vasara su Monika", kuriame ji vaidina pagrindinį vaidmenį, peržiūra. Kad ir negausiai, retrospektyvoje bus pristatytos ir Rytų Europos kino žvaigždės – rusė Tatjana Samoilova, suvaidinusi 1956 m. Kanuose "Auksine palmės šakele" apdovanotame Michailo Kalatozovo filme "Skrenda gervės", ir vengrė Mari Töröcsik, su kuria susijęs ne vienas malonus mano kartos kino prisiminimas. Rengėjai žada ir parodų bei paskaitų, skirtų kino kostiumo istorijai.

Dar vienas specialusis festivalio įvykis žada susitikimą su danų klasiko Carlo Theodoro Dreyerio kūryba. Įvyks specialus seansas, kuriame bus parodytas jo filmas "Michaelis" (1924), sukurtas pagal rašytojo Hermano Bango romaną.

Vasario 18 d. festivalį uždarys taip pat restauruotas filmas – 1973 m. sukurtas ir beveik iškart klasikiniu tapęs Holivudo maištininko Samo Peckinpah antivesternas "Patas Garetas ir ir vaikutis Bilas" ("Pat Garrett and Billy the Kid"). Būtent tą vakarą žiuri ir paskelbs festivalio rezultatus, nes rengėjai pranešė, kad šiemet bus atsisakyta iš anksto skelbti rezultatus žiniasklaidai. Galima suprasti, kad Berlinalės rengėjai siekia sukurti kuo didesnę rezultatų laukimo įtampą, bet ne vienas mano kolega (aš – taip pat), manau, pasijus nuskriaustas, kai negalės nušvilpti jam nepatikusių žiuri sprendimų. Tad žiuri, kuriai šiemet vadovaus aktorė Charlotte Rampling ir kurios sudėtyje bus keli garsūs kūrėjai – ne vieną Steveno Spielbergo filmą nufilmavęs operatorius Januszas Kaminskis ir įspūdingą tarptautinę karjerą padaręs vokiečių aktorius Arminas Mueler-Stahlis (jį galėsime pamatyti šią savaitę pas mus rengiamoje Rainerio Wernerio Fassbinderio filmų retrospektyvoje), išvengs nemalonių akimirkų.

Tačiau du Berlinalės prizai jau žinomi – "Auksiniai lokiai" už viso gyvenimo kūrybą šiemet bus įteikti lenkų režisieriui Andrzejui Wajdai, kurio filmai triskart buvo pristatyti festivalio konkurse ("Panelė Niekas", "Ponas Tadas" ir "Sidabriniu lokiu" apdovanota "Didžioji savaitė"), ir britų aktoriui serui Ianui McKellenui, kuris stebina ir klasikinėse tragedijose ("Ričardas III), ir pramogai skirtame "Žiedų valdove".

Įpratome tvirtinti, kad festivalis – visada šventė. Netrukus žiniasklaidą užlies reportažai apie raudonus festivalinius kilimus, kuriomis kas vakarą žygiuoja pasipuošusios žvaigždės. Tačiau patikėkite, didžiausia šventė būna tada, kai tamsioje sausakimšoje kino salėje staiga suvoki, kad kinas dar gali nustebinti net pačius didžiausius skeptikus. Ta nuojauta – pati brangiausia.

Živilė Pipinytė