Socialinės grafikos iššūkiai

Peeter Allik. "Skiriu E. Savisaarui"

Socialumas iš tiesų yra estetinis fenomenas.
Zygmunt Bauman

Ar visko mačiusį meno vartotoją dar įmanoma kuo nors nustebinti? Parodos "Socialinė grafika" ekspozicija pavergia plačiu formos, technikos ir technologijų spektru: demonstruojami tradiciniai grafikos lakštai, skaitmeninės spaudos darbai, hologramos, videodarbai. Tačiau formos klausimai nesureikšminami – 11 menininkų ir kuratorė Violeta Jasevičiūtė akcentuoja socialinę meno prigimtį. Meno socialumas suvokiamas dvejopai: ir kaip emocinis ar estetinis poveikis suvokėjui, ir kaip aktyvus menininko reagavimas į socialinius, kultūrinius, politinius pokyčius, bandymas užčiuopti visuomenės pulsą. Jei bet koks viešųjų erdvių menas gali būti socialus, kodėl pasirinkta grafika? Dėl tiražavimo galimybių ji laikoma itin greitai sklindančia, prieinamesne suvokėjui. Čia ypač dažnai naudojamas tekstas – kaip (iš)šūkis, provokacija, replika ar remarka. "Plakatiškos" ypatybės bent pasąmoningai asocijuojasi su svarbios informacijos skelbimu.

"Socialinės grafikos" dalyviai savo aštrokais anarchistinio pobūdžio kūriniais apeliuoja į visuomenės sąmonę, atkreipia dėmesį į praeities ir šiandienos skaudulius, tikėdamiesi aktyvios, nekonformistiškos reakcijos. Menininkai pabrėžia provokacinę meno funkciją, deklaruoja aiškias politines nuostatas. Preciziškai atliktuose kūriniuose susipina ironija, asmeniniai išgyvenimai, bendražmogiškas skausmas, sukeltas psichopatiško, išsigimstančio pasaulio grimasų. Individualus autorių požiūris savitai jungiasi su kolektyviniu mąstymu, menininko "aš" įsilieja į minią, su kuria jį vienija bendri socialiniai saitai. Paroda dar kartą paneigia seną mitą apie "atstumtąjį, vienišą" menininką; jis grįžta atgal į visuomenę, išsakydamas konkrečias pilietines pozicijas, atsisakydamas apolitiškumo, ciniško nihilizmo, bereikšmės kalbos, banalių vaizdinių.

Daugumos dalyvių kūriniai atspindi homo (post)sovieticus dramą. Edmundas Saladžius abstrahuotais, stilizuotais įvaizdžiais kalba apie deformuotą žmogaus dvasinę būklę, grotesku mėgindamas išreikšti suluošintą mentalitetą. Norvegas Gøranas Ohldieckas serijoje apie komunistinę Kiniją rastrais ištaškuoja stingdančią tylą tarsi stagnacijos, izoliacijos, suvaržytos asmenybės, nykaus sielos būvio metaforą.

Tam tikrus komunizmo bei nacizmo reliktus išryškina ir estų grafikas Peeteris Allikas. Anot jo, socialinis menas – tai antipolitika, kitaip sakant, politika, demaskuojanti politiką. Kūrinyje "Skiriu E. Savisaarui" (vienos iš Estijos partijų lyderis) jis stebisi populizmo jėga, gebėjimu "plauti smegenis", manipuliuoti net labiausiai išsilavinusių žmonių protais.

Toomaso Kuusingo (Estija) linoraižiniuose politiką pertaria psichologizmas – autorių domina žmogaus kompleksai, moralės ribos, gėdos priežastys. Graviūroje "Labas, mama" menininkas analizuoja niveliuojančios, izoliuojančios sistemos poveikį asmenybei.

Triptike "Meilė. Tikėjimas. Viltis" Marius Zavadskis paradoksaliai gretina tris dieviškąsias dorybes su automatais, "sukonstruotais" iš kičinių, saldžių spalvų žiedlapių. Tai tarsi simbolizuoja oficialiai skelbiamą demokratinio pasaulio taikos siekį ir kartu realiai vykstantį agresyvų supervalstybių ginklavimąsi.

Parodoje eksponuojami "kamufliažiniai" Tomo Gečiausko darbai ("Nematomas I–III") iš pirmo žvilgsnio taip pat nurodo į karinę tematiką, tačiau pats autorius savo darbą aiškina taip: "Nematomas žmogus (menininkas) – chameleonas. Kiek jis nuoširdus jį supančioje socialinėje erdvėje? Kiek galima tikėti tuo, ką matai? Kiek menininko yra jo kūryboje, o gal jis tik slepiasi už jos?"

Naglį Rytį Baltušniką ir Auksę Petrulienę domina tam tikros masinės kultūros apraiškos. Baltušniko presuotų atspaudų seriją vadinčiau "ženklais", kuriuose sąveikauja keli skirtingi kontekstai: sovietmečiu propaguojamos mankštelės, nuolat spausdintos žurnale "Tarybinė moteris", Džeimsas Bondas, pseudofizikos dėsniai ir t.t. Absurdiški šūkiai – "Atmink, Kalėdos – tai ne žaidimas", "Rink alaus bokalus ir tapk kolekcininku" primena propagandinių sovietų plakatų stilių, tačiau kartu nurodo į karštligiško vartojimo kultą šiuolaikiniame pasaulyje.

Auksės Petrulienės videodarbo "Manęs neužkrušit – pasakė ištvermingas kiškis" (muzika – T. Genevičiaus) pagrindu tapo anekdotai. Pabrėžiamas fizinis grafikos aspektas, grafikos, kaip amato, ypatybės – nuodingos, kenksmingos medžiagos, dažo perteklius, triukšmas, teplumas, klampumas. Pagrindinis personažas – kiškis, kuris moko, kaip išgyventi, ir visada lieka gyvas. "Kaip ir grafikas", – lygina autorė.

Rolandas Rimkūnas eksponuoja net keletą savo grafikos serijų. Jo kūriniai ypač daugiasluoksniai ir kontroversiški. Dažniausiai pasikartojanti strategija – bandymas asimiliuoti skirtingus semantinius laukus: antikinis kraujomaišininkas Edipas flirtuoja su sfinkse Gedimino bokšto fone, Peliukas Mikis pozuoja ant Velįzquezo žirgo, o klasikiniame "Bredos atidavime" aktyviai dalyvauja Batuotas Katinas. Rimkūnui būdingas daugiatemiškumas – jis kalba apie popkultūrą, karą, "tvirtos rankos" politiką, demistifikuoja netikrą, demonstratyvų patriotizmą.

Mindaugo Ratavičiaus holograma "Kontrabandininkas" man priminė vaikystės žaislą – nedidelio formato plokšteles, kurias atitinkamai pakreipęs matydavai tai zuikio, tai vilko galvą. Ratavičius skolinasi personažus iš skirtingų laiko matmenų: XIX a. knygnešys, gabenęs kultūrinę kontrabandą, virsta šiuolaikiniu "ichtiandru", plukdančiu degtinę iš Kaliningrado į Lietuvą.

Redas Diržys, prieš kelerius metus Alytuje pastatęs Lukašenkos skulptūrą, nepalieka šio politinio veikėjo ramybėje. Ar žinojote, kad Baltarusijos švietimo ministerijos nurodymu šios šalies moksleivių pažymių knygelėse turi būti A. Lukašenkos portretas?

Visos kultūrinės refleksijos yra subjektyvios, o iššifruoti socialinius kodus įmanoma tik asmeniškoje akistatoje su eksponatais – parodoje, kuri veiks iki vasario 26 dienos.