Diagnozė ir dar kartą (iš tikrųjų pirmą) apie meilę

Yra tokių dalykų, kuriuos, atrodo, visą laiką žinojai. Tik niekaip jų neįvardijai, neapibrėžei, neišsakei, nes jautei, kad to neįmanoma padaryti, kad neturi jokių įrodymų, kad niekas tavimi nepatikės. O paskui staiga imi ir perskaitai, kad kažkoks žmogus, ir netgi garsus rašytojas, ne tik galvoja lygiai taip pat kaip tu, ne tik rašo apie tai savo knygoje, bet dar ir surado tą galvojimą pagrindusių mokslinių tekstų. Nuostabus jausmas. Tokį malonumą ką tik man suteikė neakivaizdinis mano rašymo mokytojas Kurtas Vonnegutas. Jo memuarai pasirodys vasario 6 dieną, bet periodinėje spaudoje jau galima paskaityti ištraukų.

Tas malonumas – tai žinia, kad žmonėms, kurie yra jo šalies (o ir daugumos kitų šalių) valdžioje, galima nustatyti diagnozę: jie yra "psichopatinės asmenybės, arba PA, – tai medicininis terminas, skirtas apibūdinti sumaniems, geros išvaizdos žmonėms, kurie neturi sąžinės. PA yra visiškai gerbtina diagnozė, tokia pat kaip apendicitas ar kojų grybelis. Klasikinį medicininį tekstą "Sveiko proto kaukė" ("The Mask of Sanity") apie psichopatines asmenybes dar 1941 metais išspausdino Džordžijos Medicinos koledžo klinikinės psichiatrijos profesorius Hervey Cleckley. Perskaitykit! Kai kurie žmonės gimsta kurti, kai kurie akli ar dar kokie nors, o ši knyga yra apie žmones su tokiu įgimtu defektu, kuris ir mano šalį, ir dar didelę dalį planetos varo nuo bėgių. Tai žmonės, kurie gimė be sąžinės – ir staiga jie viskam vadovauja. Psichopatinės asmenybės nėra kvailos, jos puikiai suvokia, kokias kančias jų veiksmai gali sukelti kitiems, bet joms tai nerūpi. Tiems žmonėms negali rūpėti, nes jie yra trenkti. Jiems trūksta vieno varžto!

(...) Daugybė tokių beširdžių psichopatinių asmenybių užima svarbius postus mūsų federalinėje vyriausybėje, tarsi jie būtų lyderiai, o ne ligoniai. (...) Jiems atrodo, kad įvelti mūsų šalį į nesibaigiantį karą buvo ryžtingas sprendimas. Jie iškilo kompanijų ir valstybės valdžioje būtent dėl to, kad yra tokie ryžtingi. Jie pasiryžę padaryti ką nors kiekvieną sumautą dieną, ir jie nebijo. Kitaip nei normalių žmonių, jų niekada nekankina abejonės – dėl tos paprastos priežasties, kad jiems nerūpi, kas bus po to. Tiesiog negali rūpėti. (...) Mūsų puikiojoje konstitucijoje yra tragiška klaida, ir aš nežinau, kaip galima būtų ją ištaisyti. Štai ji: tik trenkti nori būti prezidentais. Tai buvo aišku jau aukštojoje mokykloje. Tik smarkiai sutrikusios asmenybės kandidatuodavo į kurso prezidentus. (...) Mūsų prezidentas – krikščionis? Adolfas Hitleris irgi buvo krikščionis. Ką galime pasakyti savo jaunimui dabar, kai žmonės be sąžinės, be gailesčio ar gėdos jausmo užvaldė visą turtą mūsų valstybės ir korporacijų ižduose, tarsi ten viskas būtų jų?" (K. Vonnegutas, "Žmogus be tėvynės: memuarai apie gyvenimą Džordžo W. Busho Amerikoje", "A Man Without a Country: A Memoir of life in George W Bush’s America")

Bet vilties yra. Nes yra žmonių, kurie dirba tą tylų nematomą darbą. "(...) Aš noriu pasveikinti bibliotekininkus, kurie negarsėja fizine jėga, bet kurie visoje šalyje stoiškai pasipriešino žmonėms, bandžiusiems išimti kai kurias knygas iš jų lentynų, ir sunaikino informaciją, kad minčių policijai nereikėtų atskleisti žmonių, ėmusių tas knygas, duomenų. Taigi Amerika, kurią mylėjau, vis dar egzistuoja, bet ne Baltuosiuose rūmuose, ne Aukščiausiajame teisme, ne Senate, ne Atstovų rūmuose ir ne žiniasklaidoje. Amerika, kurią mylėjau, gyva mūsų viešosiose bibliotekose. (...) Aš esu žmogus be tėvynės, man liko tik bibliotekininkai ir Čikagos laikraštis "In These Times"." (ten pat)

Dabar pagalvojau, gal ir aš buvau panašiuose sąrašuose, nes pirmoji K.Vonneguto knyga, kurią perskaičiau angliškai ir kuri padarė man didžiausią įspūdį, buvo Lietuvos Respublikinės bibliotekos vadinamuosiuose "spec. fonduose", tai yra neprieinama. Tačiau man vis tiek pavyko ją perskaityti. Taip iki šiol ir nesupratau, kodėl ji buvo draudžiama. Gal paprasčiausiai dėl to, kad aprašė utopiją? Ji buvo apie dvynius – dar todėl ji man tokia svarbi, – apie jų išsiskyrimą, kuris sulaužo visam gyvenimui, ir nesugebėjimą išreikšti meilės. Kai skaičiau tą knygą, šalis, kurią reikėjo vadinti tėvyne, irgi kariavo beviltišką, niekam nereikalingą karą, o mano dvynys tarnavo tos monstriškos šalies monstriškoje kariuomenėje. Aš rašiau jam laiškus, kuriuose buvo vien angliškos citatos iš tos Vonneguto knygos, kad niekas kitas, be manęs ir jo, nesuprastų. Tuomet man naiviai atrodė, kad tai, kas ten buvo parašyta, galėjo kažkaip padėti jam išgyventi. Galbūt labai užslėptai, bet galų gale ten buvo parašyta apie meilę. Nors iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad apie jos nebuvimą.

Vonnegutas visuomet naudojosi sarkazmu, bet jis visuomet rašė su meile žmonėms. Nemirtingųjų sarkazmo mėgėjų Gilberto ir George’o darbai taip pat visuomet skirti žmonėms. Londono "White Cube" galerijoje atidaryta nauja jų paroda, pavadinta "Dievo sūnaus paveikslai: ar Jėzus buvo heteroseksualus?" ("Sonofagod Pictures: Was Jesus Heterosexual?"), kuri įžeis ir katalikus, ir visų kitų religijų, kultų ir sektų atstovus, ir homofobus, žodžiu, beveik visus. Deja, visi šie ką tik paminėtieji vargu ar norės suprasti, kad Gilbertas ir George’as tyčiojasi visai ne iš religijos, o iš "šiuolaikinio pasaulio, kuriame tikri religiniai jausmai, kylantys iš vidaus, pakeičiami pigiais blizgučiais, suvenyrais, pakabukais, amuletais ir kitokiu masinės gamybos šlamštu." (Waldemar Januszczak, "The Sunday Times Culture", 2006 01 29, p. 6–7) Didžiuliuose paneliuose, kaip visada, patys G ir G, tik spalvos šį kartą niūresnės, gotikinės, o aplink juos – daugybė įvairiausių religinių simbolių, žėrinčių auksu ir brangakmeniais. Nukryžiuotasis Kristus daug kur be žmogiško veido – su kažkokia siaubinga kauke. O tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti šventvagiška ir politiškai nekorektiška, iš tikrųjų yra "meilės prisipažinimas Rytų Londono kultūrinei įvairovei." "Savo gūdžiais komentarais apie religinių instinktų vulgarėjimą šiuolaikiniame pasaulyje šie du netikę klapčiukai kala tiesiai į taikinį." (ten pat)

Paulina Pukytė