Subręsti pavyksta ne visiems

Britų rašytojas ir dienraščio "The Guardian" feljetonistas Francisas Wheenas teigia, kad kvailybė baigia užlieti pasaulį. Pasak jo, lūžio metai buvo 1979-ieji, kai Irane nugalėjo islamo revoliucija, kurios finalas buvo teokratijos įsigalėjimas. Tais pačiais metais į valdžią atėjo ir konservatorė Margaret Thatcher. Pasak Wheeno, abu šie įvykiai turi bendrą vardiklį ir reiškia proto, kaip svarbiausios instancijos, reguliuojančios viešą šiuolaikinių visuomenių gyvenimą, žlugimą. Šiuolaikinė civilizacija atsisako savo pagrindo – Šviečiamosios epochos filosofijos. Wheenas pateikia daug pavyzdžių (Tony Blairas savo kabinetą įsirengė tik pasikonsultavęs su feng šui specialistais ir pan.), iš kurių seka visai nedviprasmiškos išvados: gyvename pasaulyje, kur iš vienos pusės – fundamentalizmas, iš kitos – postmodernizmas, o tarp jų – įvairiausio plauko obskurantizmas, tamsumas, New Age, ir net paprasčiausios raganos pradeda primetinėti visuomeninei diskusijai savo standartus. Iš Šviečiamosios epochos dvasios kilusi civilizacija atsidūrė mirtiname pavojuje. Wheeno teiginius prisiminiau pamatęs per LNK kažkokios raganos intymaus gyvenimo smulkmenas nagrinėjančios laidos anonsą ir pabandęs pasižiūrėti TV3 "reportažą" apie Ryčio Cicino keliones po Europos parduotuves ir kazino. Estrados princas paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad jį aprašysiu kitą kartą, sekmadienį pasižiūrėjęs laidos kartojimą, nes šį pirmadienį tiesiog neužteko jėgų ir ištvermės pasižiūrėti viską, apėmė panikos priepuolis. Pajutau, kad už mano namų ribų egzistuoja kitas pasaulis.

Nesiūlau visko dramatizuoti ir išmesti televizoriaus, nors kažko ypatinga šią savaitę laukti neverta. Curtiso Claytono antikapitalistinė satyra "Rikas" (BTV, 29 d. 22.05) pratęs šią savaitę rodyto "Amerikos psichopato" temas. Filmas sukurtas pagal garsiojo "Lemoni Sniketo" kūrėjo Danielio Handlerio scenarijų panaudojus "Rigoleto" motyvus: Riko (Bill Pullman) dukrą (Agnes Bruckner) ima persekioti jo šefas Djukas (Aaron Stanford).

Seksas neduoda ramybės ir kadaise kartu su Naująja banga kurti pradėjusio Michelio Deville’io filmo "Daktaro Sakso liga" (LTV, vasario 1 d. 23.25) herojui – mažo provincijos miestelio gydytojui Bruno Saksui (Albert Dupontel). Deville’is dažniausiai likdavo garsiųjų režisierių šešėlyje, tačiau man patinka naivus jo filmų psichologizmas..

LTV2, kaip ir kiekvieną savaitę, pirmadienį (30 d. 22.10) parodys dėmesio vertą filmą originalo kalba su subtitrais, kurie dažniausiai gelbsti nuo pernelyg saldžių mūsų garsintojų balsų. Šįkart tai Johno Currano 2004 m. sukurta juosta "Mes čia nebegyvename". Šio filmo apie neištikimybę pagrindu tapo Andre Dubuso apsakymai, jame susikryžiuoja kelių porų meilės istorijos. Įdomus ir aktorių ansamblis – Naomi Watts, Laura Dern, Markas Ruffalo.

Siūlau atkreipti dėmesį į dar kelis filmus. Johno Hughueso 1986 m. sukurtas filmas apie į suaugusiųjų gyvenimą žengiančius paauglius "Ferio Biulerio poilsio diena" (LTV, 28 d. 17.55) sulaukė ne vieno mėgdžiojimo ir, regis, net tapo serialo pagrindu. Kritikai teigia, kad režisieriui pavyko perteikti nemenką 9-ojo dešimtmečio kartos kolektyvinės pasąmonės dalį, o pagrindinį Ferio vaidmenį sukūrusiam Matthew Broderickui tapo vienu sėkmingiausių jo karjeroje.

Mėgstantiems Lotynų Amerikos melodijas ir šokius, patarčiau nepražiopsoti 1998 m. sukurto Randos Heines filmo "Pašok su manimi" (LNK, 29 d. 22.15). Filmo herojus jaunas kubietis Rafaelis (dainininkas Chayanne’as) po motinos mirties palieka Kubą ir pirmąkart Hjustone susitinka su savo tėvu (Kris Kristofferson). Tačiau siužetas filme tik jungia daug puikiai pastatytų šokių numerių, kurie savaip primena kadaise Geene’o Kelly pradėtą savitą šokių filmo tradiciją.

Tačiau svarbiausia šia savaitę, matyt, bus 1982 m. Tayloro Hackfordo sukurta dar viena brendimo drama "Karininkas ir džentelmenas" (LTV, 29 d. 21 val.). Jaunas ir gražus Richardas Gere’as vaidina kadetą, siekiantį tapti puikiu pilotu. Mokymuose jis susitinka su seržantu Emiliu Foliu (Louis Gosset jaun.), kuris nori iš jaunuolio padaryti tikrą karininką, nes mano, kad šiam dar daug ko stinga. Tačiau Majonezu pramintam Gere’o herojui teks patirti ir nelaimingą meilę, ir draugo savižudybę, kad suvoktų, kas yra branda. "Karininkas ir džentelmenas" yra garsaus 1937 m. filmo perdirbinys, tačiau jo finalinė scena jau taip pat ne kartą buvo "perdirbta" ne vienoje vėlesnėje meilės dramoje. Deja, kinas maitinasi savimi. Ir mūsų viltimis dar kartą išgyventi kažkada patirtą atpažinimo džiaugsmą.

Jūsų – Jonas Ūbis