Išmuštas iš vėžių

Mikaelio Halfströmo filmas "Sugundytas" ("Derailed", JAV, 2005) prasideda kaip dažna psichologinė amerikiečių drama: reklamos agentūros projektų vadovas Čarlzas Šainas traukinyje atsitiktinai sutinka žavią moterį Liusindą. Tarp jų netrunka užsimegzti flirtas, juolab kad Čarlzas turi asmeninių ir karjeros problemų – sunkiai serga dukra, jį ką tik nušalino nuo svarbaus projekto. Ryšys su Liusinda žada bendravimą su giminiška siela, supratimą, žodžiu, visa tai, ko Čarlzas jau nebesitiki sulaukti iš rūpesčiuose paskendusios žmonos. Nei Čarlzas, nei Liusinda, regis, neskubina suartėjimo, nes nenori meluoti savo šeimoms, tačiau jam pasiryžę užklysta į atkampų nuskurusį viešbutį, kur juos bematant užklumpa nusikaltėlis. Jis ne tik pagrobia abiejų pinigus, sumuša Čarlzą, bet ir išprievartauja Liusindą. Čarlzui lieka kartėlis, kaltės jausmas, dar labiau gilinantis jo moralines kančias. Tačiau tai ne viskas: nusikaltėlis Larošas pradeda šantažuoti Čarlzą ir reikalauti iš jo pinigų. Palaužtas Čarlzas nesuvokia, kad šantažas nesibaigs niekad ir vis giliau grimzta į Larošo sukurtą pragarą, skolas, melą. Galiausiai nusikaltėlis pareikalauja septynerius metus Čarlzo dukrai gydyti taupytų pinigų...

Pasakysite, kad tokių filmų jau buvo ne vienas, bene artimiausias šiam siužetui yra Adriano Lyne’o "Lemtingas susižavėjimas", kur Michaelo Douglaso herojaus šeimą pradeda persekioti moteris, su kuria jis atsitiktinai praleido naktį. "Lemtingas susižavėjimas" buvo savotiška AIDS grėsmės metafora ir rodė, kaip staiga galima netekti visko – šeimos, laimės, pasitikėjimo. "Sugundytas" yra sukurtas pagal Jameso Siegelio bestselerį, taip pat pasakojusį istoriją apie tai, "kaip vienas sprendimas gali pakeisti visą gyvenimą". Tačiau Michaelis Halfstromas tuo neapsiriboja. Jis išgarsėjo dar Švedijoje kurtu ir "Oskarui" už geriausią užsienio filmą nominuotu "Blogiu", tad blogio problemos, matyt, jį domina iš tikrųjų. Po pirmo gana nuspėjamo "Sugundyto" trečdalio prasideda nauja ir netikėta istorija, kurios, saugant žiūrovo pojūčius ir režisieriaus intencijas, kritikui nederėtų pasakoti. Trumpai tariant, Čarlzas akis į akį susiduria su blogiu, kuris pirmiausia turi Larošo pavidalą. Ant svarstyklių – dukters gyvybė, todėl jis nedvejoja. Čarlzas tampa tokiu pat šaltakrauju žudiku, koks yra Larošas, nors jo norai – patys kilniausi. Antroji filmo pusė linksta link tokios pat parabolės, kokia yra Davido Cronenbergo "Smurto istorija". Blogio ribų klausimas darosi vis aktualesnis, nes ir blogis vis labiau plečia savo teritoriją, įtaką, galią. Panašiai kaip ir Cronenbergas, Halfströmas formuluoja klausimą: "Ar galima su blogiu kovoti jo priemonėmis?". Atsakymas panašus – kitų būdų nėra. "Sugundytame" režisierius kartais net tiesmukai akcentuoja teisėtvarkos sargų moralinį dviprasmiškumą scenoje, kai policininkai priverčia Čarlzą užmokėti duoklę atsitiktinai sutiktai prostitutei. Panašiai abu režisieriai formuluoja ir teiginį, kad naudojimasis blogio priemonėmis nepraeina be pėdsakų – tai atsiliepia psichikai, tai veikia artimuosius, pagaliau tai tampa šeimos – vienintelės ginamos ir vertos ginti vertybės – išbandymu. Galiausiai finalinė harmonija irgi žadina nerimą. Tačiau kitaip nei Cronenbergas, kurio "Smurto istorijos" išorinis paprastumas ir vizualinis minimalizmas provokuoja labiau už bet kokius įmantrumus ir sufleruoja išeitį į įvairius manierizmus grimztančiam kinui, Halfströmas savo pirmam amerikietiškam filmui pasirinko kitą kelią. Jis siekia sužadinti žiūrovo prisiminimus apie klasikinį trilerį, akcentuoja hičkokiškąjį siužetą apie atsitiktinai į nemalonumus patekusį žmogų, kuris pats turi įrodyti savo nekaltumą, ir pasitelkia daugybę kinematografinių aliuzijų, kurios visai nestebina žinant, kad pirmoji Halfströmo specialybė yra kinotyra. Pirmasis Liusindos pasirodymas, jos aukštakulniai bateliai, šukuosena ir po kaklu sumegzta skarelė primena film noir lemtingąsias blondines, mašiną su lavonu Čarlzas stumia į vandenį visai kaip koks nors "Psichopato" herojus, ant jo nosies užklijuotas pleistras primena Romano Polanskio "Kinų kvartalo" Jacko Nicholsono personažą, viešbučio poetika jau "apdainuota" brolių Coenų "Bartone Finke"… Tačiau reikia pripažinti, kad šios užuominos visai neužgožia veiksmo, kuris rutuliojamas energingai ir nuosekliai. Jos greičiau skirtos žiūrovams, kurie žino, kuo baigiasi panašios istorijos.

Kita vertus, su klasikiniu kinu siejasi ir viena stipriausių filmo savybių – gera vaidyba. Pirmiausia, žinoma, Clive’o Oweno, kuris puikiai, psichologiškai tiksliai suvaidino Čarlzą, beje, visai nesistengdamas jo "pagilinti" ar sureikšminti. Po Roberto Altmano "Gosfrodo parko", Antoine’o Fuqua "Karaliaus Artūro" ir Miko Nicholso filme "Arčiau" itin preciziškai suvaidinto gydytojo, "Sugundytas" – dar vienas išskirtinio aktoriaus talento įrodymas. Kiek sunkiau sekasi Jennifer Aniston. Jos Liusinda tikrai nėra vienareikšmiška, tačiau apie "Draugus" pamiršti vis dėlto sunku. Larošą suvaidinęs Vincent’as Casselis akivaizdžiai mėgaujasi galimybe iš savo herojaus išspausti šį tą daugiau nei tik labai juodą charakterį, nori pabrėžti jo dviprasmiškumą, kuris neišvengiamai asocijuojasi su europietiškomis manieromis, tartimi, Larošo vis įterpiamais prancūziškais žodeliais. Keista, bet Casselio personažas turi net savotišką Naujosios bangos prieskonį. Paminėtinos ir dvi juodaodės repo žvaigždės Rza ir Xzibitas antrojo plano vaidmenyse.