Pririšti ir atrišti

Paulius Lai Vėjus Normantas. Baltas. Vilnius, "Petro ofsetas", 2005, 108 p.

Paulius Normantas savo naujausioje knygoje "Baltas" nesako, kad iš pradžių buvo žodis, nes pusę knygos, o ploto atžvilgiu ir daugiau, užima fotografijos, bet jos apžvalgą vis vien dera pradėti nuo haiku: "Iš pradžių pririši, paskui – atriši, ir Idėja tampa Gyva".

Pabandykime pririšti ir atrišti "Baltame". Liaudiškai tariant, jau vartydamas knygą esi nei pakartas, nei paleistas: už kurio galo bepaimsi, knyga skleidžiasi kaip armonika. Gali vieną skyrių – "Žemė", "Medis", "Vanduo", "Oras", "Ugnis" – žiūrinėti, gali ir viską ištempti kaip paklodę.

Knygos pristatyme Rotušėje ji buvo ištempta ir kabojo kaip transparantas. Gera, kad ištempus gali eiti iš abiejų pusių: nuo pradžios vėl prie pradžios. Tiesa, vienam gale rasi trumpą P. Normanto prisistatymą, kitame – talpų prof. Antano Andrijausko žodį apie P. Normantą ir Rytus. Skyriaus "Medis" viduryje – pora P. Normanto vaikystės ir jaunystės fotografijų, lyg ir sudrumsčiančių kinišką keturių pagrindinių elementų teoriją. Tačiau P. Normantas, kiek atsirišęs nuo tradicijos, tuoj pat vėl prisiriša, tarp Pauliaus ir Normanto įterpdamas "Lai Vėjus".

Kai sėdėjau su autorium "pisdome" (atleiskit, gerbiamas redaktoriau, nors už šį žodį net žodingieji "Šiaurės Atėnai" buvo apskųsti nepilnamečių etikos ekspertams), Lai Vėjus ir A. Andrijauską pavadino "Antansanu". Nežinau, kaip kitur jis pavadina mane, bet dabar tokia mada: vieni jau gręžiasi į kitokius Rytus, kiti dar tariasi nepaviję Vakarų, todėl plėšo dainas Mino ar Vudžio vardais. Čia vėl, taip sakant, prie ko nori prisirišti. Neatsitiktinai Paulius išvykdamas vis kartoja: traukiu į tikruosius namučius – į Himalajus. O primerkęs akį priduria: "O urną atsiųsiu į Papilės piliakalnį". Tad gal veltui žemaičiai per knygos pristatymą rypavo, kad P. Normantas niekaip nenorįs sugrįžti į gimtąją Žemaitiją?

Surišęs vaizdus ir tekstus į vieną knygą, jis vėl ją atrišinėja: vieniems – minkšti viršeliai, kitiems – kieti, vienai skaitytojų grupei – vienas hieroglifas ant viršelio, kitai – kitas. Pažada ir kelis egzempliorius su užraktu. Visa tai įvardija kaip knygos mutaciją su vis naujais jos pristatymais. Čia vėl paralelė iš Mino pasaulio – begalinė "Kelio į žvaigždes" (LNK) kelionė per koncertų sales ir TV kanalus. Skirtumas tik tas, kad televizija prisipažįsta, jog jos projektas atvirai komercinis, o Lai Vėjus leidžia vėjus, kad pinigai yra lyg tarp kitko, kur kas svarbiau jau pagalvoti apie antrąjį knygos leidimą, nes pirmasis tiražas (600 egz.) baigia ištirpti. O dar svarbiau patekti į Frankfurto knygų mugę, todėl jau pasirūpinta vertėjais. Tiesa, knygoje jau yra pora vertinių į japonų kalbą.

Mums gi svarbiau, kaip P. Normantas suriša poeziją su vaizdu, ar yra čia kokių naujovių. Taikant pririšimo ir atrišimo metodiką, nesunku pastebėti naujus poslinkius visoje lietuvių fotografijoje. Naujumas, tiesa, gana sąlygiškas, nes užsienyje senokai visų rūšių fotografija pinama su visų paskirčių tekstais. Jau iškraustomi ir namų archyvai. Pas mus didelis linkis nuo Romualdo Rakausko fotonovelių iki Ričardo Šileikos ironiškų tekstų su fotografinėmis pastabomis. Ypač poetai suskato nebepasitenkinti bendravimu su iškiliais fotomenininkais, verčiau patys tampa fotomeistrais arba bent traukia vaizdus iš šeimų albumų (pvz., kauniečio poeto Viktoro Rudžiansko knyga arba kėdainiškės B. Masiliauskaitės eilėraščiai su E. Pabrinskio fotografijomis). Iškiliausi turbūt tebėra Jono Meko atsirišimai ir prisirišimai.

VU studentė Agnė Litvinaitė parašė net darbą apie vaizdo ir teksto santykį J. Meko esė: "Dienoraščių kontekste fotografija yra skaitoma kartu su tekstu, ir netikėtas autoriaus nuotraukų parinkimas ir yra įdomiausia interpretacijos dalis. Vaizduojama gali būti bet kas – pats Mekas, gamta, draugai, žmonės, su kuriais bendravo, atsitiktiniai sutiktieji, išnykusios sodybos vaizdai su nebeegzistuojančiais artimaisiais. Gali būti įdėta pasinė nuotrauka, atvirukas, nufotografuotas susimąstęs medinis rūpintojėlis ar iškirpti kino kadrai. Svarbiausia, kad maketuotojo čia neapkaltinsi – visa vaizdine medžiaga rūpinosi pats autorius. Taigi, tokia kruopšti atranka rodo didžiulę fotografijos svarbą knygoje." Čia daugiausiai kalbama apie knygą "Žmogus be vietos".

P. Normantas irgi viskuo rūpinosi pats ir gali pasakyti, kiek valandų užtruko "Balto" spausdinimas "Petro ofsete". Autorius pagrįstai dėkoja ir dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, kurios kiekvienas ženklas ir net tarpai tarp ženklų, raidžių ir vaizdų įrodo pririšimo ir atrišimo malonumą. Hieroglifais sukabinta visa knyga, bet tarp jų per kelis puslapius eina teksto ir fotografijos deriniai. Fotografija vis dėstoma didėjimo linkme: stipriausias akcentas – vaizdas per tris lakštus. Bet būtų pernelyg matematiška, jeigu kartais didysis vaizdas nesubyrėtų į kelis. Taip tarp mažėjimo ir didėjimo atsiranda įtampa, jokiu būdu neiliustruojanti teksto, o pasiūlanti tik tam tikrą paralelę tekstui, kuris kartais skamba kaip nuolatinis ieškojimų nerimas: "Ankstyvas rudens vakaras. Suplyšę batai dairosi Kelio į Rytus".

Ten pažadėtos naujos parodos ir net knygos, tik visa bėda, kad leidyba, pasak P. Normanto, tebesanti geresnė mūsiškė. O gal tai irgi prisirišimas? Kai P. Normantas Rotušėje parodė parodą, skirtą fotoreporterio Roberto Capos atminimui, mano studentai ir į jį žiūrėjo kaip į reporterį, kai kas net nusivylė. Kai ten pat buvo pristatomas "Baltas", kalba sukosi tik apie P. Normantą menininką.

Bet šiame kelyje pats autorius man yra prisipažinęs, kad koks trečdalis haiku yra su "tramdomaisiais marškiniais", nes koją pakišanti lietuvių kalba. Keista, nes P. Normantas lyg ir nemoka japoniškai. Tačiau prisirišimas prie haiku nuoširdus. O knygos įrišimas, bijau, gali vieną dieną ir subyrėti.