Mano drabužiai miegamajame

Regina Šulskytė. "Prisiminimų vakaras"

"Kokia šviesa, Rasele, kokia dvasia!" – stebisi vidutinio amžiaus vyriškis, žvelgdamas į Reginos Šulskytės fotografijas, eksponuojamas "Prospekto" galerijoje. "Taip, taip, čia dar ir laiko aspektas yra", – santūriai pritaria galerijos prižiūrėtoja Raselė. Toks deklaratyvus jausmingumas retai besutinkamas meno parodose. Šviesa, laikas, dvasingumas – visa tai vaidina savus vaidmenis tobulai surežisuotose R. Šulskytės istorijose. Tačiau ne tik jie. Yra daugiau ir svarbesnių.

Pavyzdžiui – intymumas. Tiksliau, to intymumo ženklai – suknios, kojos veidrodyje, kambario motyvai. Tai žmogaus paliktų ženklų-daiktų tradicija, 9-ojo dešimtmečio lietuvių fotografijoje Agnės Narušytės pakrikštyta "nuobodulio estetika". Tik Šulskytės fotografijose nuobodulį keičia intymumas, arba "intymumo estetika". Intymumas čia ne toks atviras, kaip Nan Goldin "vizualiuose dienoraščiuose", o latentinis – kaip Alfonso Budvyčio užfiksuotuose kūno fragmentuose.

Cikle "Miegamajame" Freudas tikrai būtų suradęs veiklos, kapstinėdamas ir mėgindamas sujungti R. Šulskytės pateiktus rebusus. Erdvė lyg siurrealistinėse fantazijose laisvai nardo iš realybės į atspindžius, iš atspindžių į atsiminimus ir atgal. Lyg tyčia, dar labiau klaidindama nepatikimas regos jusles, autorė "klijuoja" fotografijas šalia viena kitos, o "klijais" tampa šviesa. Ji apšviečia ir uždengia, atskleidžia ir paslepia – teatrališki sapnų labirintai, kurių aklavietėse aptiksi... drabužius.

Tos pačios suknios šmėžuoja ir "Miegamajame", ir cikle "Mano drabužiai", taigi abu ciklus lyg dvi suklijuotas fotografijas galima sulipdyti į vieną – "Mano drabužiai miegamajame". Tuomet intymumas padvigubėja – anonimiški moteriški drabužiai įgauna autentiškumo, subjektyvios egzistencijos atspalvį. Remigijus Pačėsa vieninteliu ženklu-daiktu, vyrišku švarku ("Parėjau", 1982) nurodo į asketiško, izoliuoto žmogaus (vyro) būtį, o Regina Šulskytė ženklais-daiktais, dailiomis sukniomis bei skrybėlaitėmis pasakoja savas moteriškas istorijas. Jose susipina visa moteriškumo ikonografija – veidrodžiai, moterų kojos, lengvi šešėlių siluetai.

Regina Šulskytė. "Seserys"

Tačiau netikėtai šalia poetiškumo iškyla (vėl knieti vartoti "prisiklijuoja") ironija. Fotografijose "Reda" ar "Giminės" tartum pašiepiamas nuolatinis geismų, intymių troškimų dangstymas: moterų kūnai "pridengiami" drabužiais, keičiančiais moters identitetą. Tačiau ne anonimiškos moters vaizdinį. Tokį, kurį įvardinti tinka visi Šulskytės panaudoti ikonografiniai ženklai, – nekintantį. Fotografijose "Dabar ir tada" ir "Tada" jungiasi moters maudymosi kostiumėliu ir kostiumais pasidabinusių jaunuolių vaizdai. Vaikinai laukuose ilgesingai žvelgia į tolį, o ten autorė šmaikščiai įtaisė susigūžusią moters figūrą. "Va nėra čia tokio seksualumo, kaip kad dabar įprasta iškrypėliškai demonstruoti ir šokiruoti žiūrovą", – tylą vėl perskrodžia meno (tiksliau, Šulskytės) gerbėjo balsas. Tačiau fotografija sąmoningai dviprasmiškus erdvės, šviesos ir ikonografijos elementus surezgė į tokį pat dviprasmišką (keliaprasmišką) atviro-paslėpto junginį.

Regina Šulskytė. "Mirties kambarys"

Teisesnė čia Raselė, užsiminusi apie "laiko aspektą": jis lyg barokiniame teatre – simultaniškas. Jame gali vykti keli veiksmai iš karto, dalyvauti keli laiko etapai ir lyg sapne įmanoma būti kartu su tais, kurių seniai nebėra ar kurių niekad nė nesutikai. Be to, palikti ženklai-daiktai tampa nuoroda į veiksmą, buvusį ar būsimą, o dabartis lieka tarpine atkarpa, kurioje niekas nevyksta. Tik laukimas – neegzistuojantis laikas, kurį norisi greičiau "prastumti" iki kito veiksmo, kito laukimo. Fotografijoje gretinamas atviras langas (laukan) ir atviros durys (vidun) – taikli tokios būsenos metafora: riba (langas, durys), skirianti vieną pasaulį nuo kito (galbūt metafizinį nuo realaus), yra ta tarpinė erdvė, kurios laikas – laukimas, veiksmo nebuvimas.

Fotografijoje "Paskutinis kadras" sustingę mums nepažįstamų žmonių veidai, lyg daiktai – nepažinūs, su sava būtim, atskleidžiantys tik savo išorinę formą, kurios turinį mes pripildome konvencionaliomis sąvokomis, tikėdami, kad žinome apie juos viską. Lyg tas entuziastingas meno žinovas.

R. Šulskytė leidžia pasirinkti: jos fotografijose erdvių, laikų, ikonografijos, prasminių sluoksnių tiek daug, kad kiekvienas jose gali rinktis skirtingus siurreastiškų labirintų kelius. Tik nereikia bijoti paklysti – už kiekvieno posūkio atsiveria naujas, o senasis paskęsta šiltoje fotografijose užfiksuotoje prietemoje.

Neringa Černiauskaitė