Kinas

Lenkų kino avangardas. Ketvirtasis dešimtmetis

Pirmoji pažintis su unikaliais menininkais

iliustracija
Stefan Themerson. Photomontage.
1930 m.

Vasario 3 d. 18 val. Lenkų kultūros institutas ir "Skalvijos" kino centras pristatys unikalius 4-ojo dešimtmečio lenkų kino avangardo kūrėjus Franciszką ir Stefaną Themersonus bei jų filmus. Stefanas Themersonas yra lyginamas su Witoldu Gombrowicziumi, deja, pastarajam jis neprilygo savireklamos talentu. Pasak kritiko Jano Gondowicziaus, jei ne ši aplinkybė, gali būti, kad Amerikoje Themersonas turėtų internetinį gerbėjų klubą, Prancūzijoje – paminklą Paryžiaus Lotynų kvartale, Vokietijoje – daugybę profesorių tyrinėjimų, Rusijoje – pilną raštų rinkinį, įrišta dirbtine oda, Italijoje – savo vardo masonų ložę. Tačiau jis buvo Londone įsikūręs lenkų avangardo menininkas. Anglams jis buvo niekas, Londono lenkams – žydas komunistas, o likusiems gimtinėje tėvynainiams – tiesiog per sunkus kūrėjas.

Stefanas Themersonas (1910–1988) – rašytojas, filosofas, kompozitorius (semantinės operos kūrėjas), poetas (semantinės poezijos kūrėjas), avangardinių filmų autorius, leidėjas. Varšuvoje jis studijavo fiziką ir architektūrą. Savo mažytėje studijoje Themersonas eksperimentavo kino ir fotografijos srityse, daugiausia dėmesio skirdamas eksperimentams su šviesa ir šešėliais, kartu su žmona kūrė avangardinius filmus. Jau pirmasis jų filmų "Vaistinė" ("Apteka", 1930), sukurtas nespalvotos fotografijos technika, priklauso prieškario avangardinės animacijos klasikai. Jo literatūrinis palikimas susideda iš poezijos, romanų, apsakymų, dramų, filosofinių esė, teorinių tekstų apie meną. Themersonas rašė trimis kalbomis – lenkiškai, prancūziškai ir angliškai (kai kurių knygų visos trys versijos yra skirtingos). Jo knygos išverstos į daugelį kalbų.

Franciszka Themerson (1907–1988) buvo Varšuvos dailės akademijos absolventė. Studijų metais ji susipažino su Stefanu Themersonu, kartu su juo kūrė eksperimentinius filmus, įkūrė Kino autorių bendrovę (Spółdzielnia Autorów Filmowych), buvo jų kartu leidžiamo leidinio "f. a." (meninis kinas – film artystyczny) meninė redaktorė. Ji taip pat buvo vaikų knygų iliustratorė, jos piešiniai spausdinti leidinyje "Wiadomości Literacke". 1937 m. Themersonai išvyko į Prancūziją, kilus karui – į Angliją, kur gyveno ir kūrė iki pat mirties. 1948 m. Themersonai įkūrė leidyklą "Gaberbocchus Press". Leidyklos tikslas – leisti "bestlookerius" (terminas – bestselerio priešingybė). Taip jie vadino neįprastai grafiškai apipavidalintas knygas, kurių turinys buvo artimas leidėjams. Tarp šešiasdešimties Themersonų išleistų knygų yra ir pirmieji angliški "neišverčiamomis" vadintų knygų leidimai – Raymond’o Quenau "Stiliaus pratimai", Anatolio Sterno eilės, Bertrando Russello esė, Alfredo Jarry "Karalius Ūbas". Franciszkos Themerson piešiniai ir "piešti paveikslai" (linija buvo pagrindinė dailininkės meninė priemonė) buvo spausdinami svarbiuose D. Britanijos ir Europos meno leidiniuose, lyginami su Paule’io Klee piešiniais, jų galima rasti ne vieno muziejaus ar privačioje kolekcijose. Ji buvo "Pramonės menininkų ir dizainerių draugijos" narė, "Tarptautinės marionečių sąjungos" garbės narė. Dailininkė kūrė kaukes, kostiumus ir scenografiją anglų ir skandinavų teatrams, dėstė Centrinėje menų mokykloje, Vimbildono meno mokykloje ir Bato meno akademijoje.

Kai 3-iajame dešimtmetyje Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje ėmė rastis pirmieji avangardiniai filmai, Lenkijoje kino avangardas buvo tik daugybės rašinių tema. Apie avangardą kalbėjo tie menininkai, kurie manė, kad kino kamera geriau nei iki tol naudota plunksna, teptukas ar fortepijonas leis atskleisti juos jaudinusias problemas ir atvers naujas kūrybinių ieškojimų galimybes. Janas Brzękowskis, Tytusas Czyżewskis, Tadeuszas Peiperis, Anatolis Sternas, Leonas Trystanas savo rašiniais sukūrė pirmųjų 4-ojo dešimtmečio lenkų eksperimentinių filmų pagrindus. Taip atsirado Jalu Kureko "Apskaičiuotas ritmas" ("OR – Obliczenia rytmiczne", 1933), Januszo Marijos Brzeskio "Skerspjūviai" ("Przekroje", 1931) ir "Betonas" ("Beton", 1933, bendradarbiaujant su Kazimierzu Podsadeckiu), o pirmiausia – Franciszkos ir Stefano Themersonų filmai.

Themersonų filmai yra įdomiausia prieškario nepriklausomo lenkų kino dalis. 1930–1945 m. jie sukūrė septynis filmus (du paskutiniuosius jau emigravę į D. Britaniją), kurių įtaka kino avangardo likimui suvokta tik visai neseniai. Sukurti tada, kai Europoje klestėjo siurrealizmas ir dadaizmas, Themersonų filmai dabar užėmė savo vietą Europos avangardinio kino istorijoje šalia garsių kūrėjų – Hanso Richterio, Mano Ray’aus, Fernand’o Leger ar Luiso Buńuelio darbų.

Jau būdamas devyniolikos, Themersonas įžūliai tvirtino, kad žino, kas yra kinas: tai vizualus nuotykis, kuris turi sudaužyti žiūrovo pasitenkinimą savimi ir kankinti jo vaizduotę. Jis sakė: "Mano filmai skelbia pagiriamąjį žodį netvarkai ir chaosui". Savo bute Varšuvoje jis sumontavo keistą instrumentą. Po ažūriniu iš lentelių sukaltu narveliu jis pastatė kamerą, virš jos pakabino stiklinę plokštę, visumą uždengė technine kalke. Virš stalo sumontavo lempas. Manipuliuojant šviesa, galima judinti šešėlius, kuriuos daiktai meta ant kalkės. Franciszka ant kalkės padėjo vaistininko įrankius, sifoną, laikrodį. Stefanas iš po stalo filmavo šešėlius – kadras po kadro. Taip 1930 m. gimė "Vaistinė" – pirmas lenkų avangardinis filmas. Kino žiūrovai jį nušvilpė. Vienintelė filmo kopija dingo dar prieš karą. Tačiau XXI a. pradžioje amerikietis Bruce’as Checefsky iš išlikusių kadrų, piešinių ir aprašymų rekonstravo Themersonų įrenginį ir iš naujo nufilmavo "Vaistinę".

iliustracija
Stefan Themerson. Photogram.
1928 m.

1932 m. Themersonui pavyko gauti lenkų avangardo patrono Anatolio Sterno sutikimą kurti filmą pagal jo poemą "Europa". Abstraktūs stambūs planai, fotomontažas… Kai reikia moters akto, prieš kamerą nusirenginėja Franciszka. Filmas yra pažodinis poemos perkėlimas į vaizdų kalbą. Tai "semantinės poezijos" pradžia. Pasak Themersono, jos užduotis nėra versti iš vienos kalbos į kitą. Jos užduotis – "valdyti žodžius, kurie taip išsipoetizavo, kad juose jau nebeliko jokios prasmės". Laikraščiai rašo: "Jaunojo bepročio pasaulėžiūra", "Nepavykęs pretenzingų kadrų kratinys". Už "Europą" stoja tik "Wiadomości Literackie" ("Literatūros naujienos"), aplink kurias buriasi kinu susidomėję lenkų intelektualai.

Themersonas neatsisako kurti filmų dėl pinigų. 1933 m. galanterijos parduotuvės savininkė Wanda Golinska užsakė Themersonams reklaminį filmą. Stefanas vėl buvo priverstas įsikurti po savo stalu. "Wiadomości Literackie" rašė: "Spindi krokodilo oda, šuoliuoja porcelianinis arkliukas ir lyriškai svajoja stiklinė vaza". Niekas Lenkijoje tokių reklamų nekūrė.

1935 m. Themersonai gauna progą sujungti vaizdą ir garsą. Visuomeninių reikalų instituto direktorius Jerzy Michalowskis užsako Themersonams filmą apie elgesio su elektra taisykles. Muziką kuria Witoldas Lutoslawskis. Themersonai ranka išbraižo "Sujungimo" ("Zwarcie") klišių kadriukus. Šviesi zigzago linija bėga per lempą laikančios moters kūną: "Šiame filme yra daiktų. Linijų, dėmių, šviesų poezija, yra elektros drama, yra trumpas uždususių formų sujungimas, yra įtikinantis vaizdų iškalbingumas." (Stefania Zahorska)

Viename savo leidžiamo žurnalo "f. a." numeryje (iš viso pasirodė tik du) Themersonas paskelbė savo manifestą "Apie regėjimų kūrimo poreikį" ("O potzebie tworzenia widzien", 1937). Jis tvirtina, kad kinas nėra tai, kas vyksta ekrane, o tai, kas vyksta žiūrovo smegenyse, jo jausmuose. Tai, kas matoma, yra tik išeities taškas į tai, ką žmogus sau gali sukurti. Kinotyrininkas Wieslawas Godzicas gailisi, kad tada tie žodžiai liko neišgirsti: "Šiandien jie galėtų būti visų kino semiotika ir psichoanalize užsiimančių teoretikų lūpose". Kinotyrininkas yra įsitikinęs, kad šis straipsnis yra toks svarbus, jog gali pakeisti susiklosčiusią kino autoritetų hierarchiją. Su 1945 m. pataisomis šį straipsnį Themersonas anglų kalba paskelbė 1983 m., tačiau dar prieš karą jo suformuluoti teiginiai tik po keliasdešimties metų iš naujo buvo pakartoti pionieriškais iki šiol laikomuose Edgaro Morino, Siegfriedo Kracauerio teorijos darbuose.

1937 m. sukurtas Themersonų filmas "Padoraus žmogaus nuotykis" ("Przygoda człowieka poczciwego") pavadinamas… politiniu. Filmo herojus, paklusnus darbuotojas, išgirsta, kad danguje nebus skylių, jei visi vaikščios atbuli. Jis pakyla nuo savo stalo ir atbulas eina per pasaulį. Stumia spintą su veidrodžiu. Netrukus susiformuoja eisena, masės neša plakatus: "Šalin atbulą vaikščiojimą", "Danguje tikrai bus skylė". Filmo herojus pakyla ant kažkokio pastato stogo ir sako tiesiai į kamerą: "Ponai, reikia suvokti sąlygiškumus", o įsiutusi minia gauna tik spintą be galinės sienos. Themersonas visą gyvenimą kovojo su mąstymo stereotipais, jo stiliui būdingas groteskas, absurdas ir pašaipa. Beveik po dvidešimties metų Lodzės kino mokyklos studentas Romanas Polanskis sukūrė filmą "Du žmonės su spinta", kuris iki šiol laikomas trumpo metražo filmo etalonu. Mačiusiems Themersonų filmą aišku, kad Polanskis sukūrė perdirbinį. Kalbama, kad Themersonas pyko ant Polanskio, jog šis niekur nenurodęs "Dviejų žmonių su spinta" ištakų, tačiau pačiam tai priminti jam atrodė žema.

Kino vakare "Lenkų kino avangardas. 4-asis dešimtmetis" bus parodyti filmai: "Vaistinė" ("Apteka", 1930, rež. Franciszka ir Stefanas Themersonai); "Europa II" (1988, rež. Piotras Zarębskis, F. ir S. Themersonų 1932 m. filmo "Europa" pagrindu); "Jos laiškas" ("Jej list", 1933, rež. Janas Szwedo); "Nusikaltėlis" ("Zbrodniarz", 1933, rež. Gustaw Puchalski); "Bepročio vizijos. Mimikos išraiškos" ("Wizje obłąkanego. Ekspresje mimiczne", 1933, rež. Gustaw Puchalski); Franciszkos ir Stefano Themersonų filmai "Padoraus žmogaus nuotykis" ("Przygoda człowieka poczciwego", 1938); "Kviečiame poną Smitą" ("Calling Mr. Smith", 1943); "Akis ir ausis" ("The Eye & The Ear", 1945).

Filmus komentuos Varšuvos Nacionalinės filmotekos bendradarbis Andrzejus Kaweckis.

Lenkų kultūros institute (Didžioji g. 23) veiks paroda "Franciszka ir Stefanas Themersonai: kino eksperimentas", jos atidaryme vasario 3 d. dalyvaus Londono Themersonų archyvo darbuotoja Małgorzata Sada.

Parengta pagal Lenkų kultūros instituto inf., Wojciecho Cieslios ir Wieslawo Godzico straipsnius