Menas kasdienybei: dizaino politika

Autoportretas pagal Rodčenką

Vilniaus šiuolaikinio meno centro kino salėje veikia britų menininko Davido Mabbo paroda "Menas kasdienybei". Pagal jo projektą išausti kilimai patraukia dėmesį netikėta modernios sovietmečio architektūros ir augalinės ornamentikos jungtimi. Tai ne tik šiuolaikiškas žvilgsnis į mums gerai žinomus pastatus, bet ir savotiška kultūrinės atminties saugykla – nes greitai tokios architektūros gali nebelikti. Su parodos autoriumi susitikome jam dar tik brandinant parodos sumanymą.

Laima Kreivytė: Įdomu būtų sužinoti, kas jus paskatino imtis lietuviškos tematikos projekto?

David Mabb: Į Vilnių mane pakvietė ŠMC kuratorius Simonas Reesas, pamatęs kataloge mano darbus, sukurtus Indijoje kartu su vietos žmonėmis. Tai tradicinių Indijos amatų, Williamo Morriso dizaino ir mano tapybos jungtis. Į Lietuvą atkeliaujanti naujo britų dizaino paroda kiekvienoje šalyje ieško sąsajų su vietos kultūra ir papildoma atitinkamu projektu. Ši užduotis teko man. Buvo įdomu ieškoti paralelių tarp chruščiovinio atšilimo metu prasidėjusio judėjimo "menas kasdienybei" ir panašaus judėjimo to meto Britanijoje (vadinamojo "festivalinio" stiliaus). Britų taryba susidomėjo šiuo projektu ir parėmė mano tyrimus.

Lankiausi stiklo ir kilimų fabrikuose, kalbėjau su tekstilininke Rūta Būtėnaite, kuri parašė teorinį darbą apie sovietmečio kilimų dizainą, mačiau daug to laikotarpio keramikos pavyzdžių. Apžiūrėjau ir nufotografavau modernistinę architektūrą: "Lietuvos" kino teatrą, Sporto rūmus. Šie pastatai atrodo labai įdomiai, nors dabar yra apleisti, tarsi trinami iš atminties. Dingo daug sovietmečiu sukurtų interjero kūrinių. Pavyzdžiui, kilimai – jų neliko. Gal išmesti, gal pavogti ar sunaikinti. O juk kilimų dizainui tuo metu taikyta mažiau apribojimų, ši sritis buvo ne taip stipriai kontroliuojama, kaip, pavyzdžiui, tapyba. Todėl kilimų dizaine galėjo atsirasti daugiau meninės laisvės, eksperimentų.

L. K.: Jūsų darbuose savitai transformuojamos Williamo Morriso ir Arts and Crafts (meno ir amatų) judėjimo idėjos. Įdomu, kad Lietuvoje jūsų dėmesį patraukė būtent sovietmečio taikomoji dailė. Meno ir amatų svarba turbūt labiausiai išryškėjo tarpukario Lietuvoje, kai buvo padėti profesionalios taikomosios dailės pamatai derinant modernų mąstymą su liaudies tradicijomis ir siekiant sukurti tautinį stilių.

D. M.: Tas laikotarpis man mažiau įdomus. Dabar daug kas jį tyrinėja, yra išleista rimtų studijų. Tačiau nacionalizmo aspektas svarbesnis čia, Lietuvoje, palyginti neseniai atgavusioje nepriklausomybę. Jūs patys tai geriau žinote. O sovietinis laikotarpis tarsi išnykęs. Manęs nedomina stalinistinis menas – to meto pastatai primena vestuvinį tortą. Tačiau Vilniuje yra daug gražių vėlesnio laikotarpio modernistinės architektūros pavyzdžių – kad ir Šiuolaikinio meno centro pastatas. Domiuosi tuo, kas dabar nepopuliaru – kam sekti mada ir daryti taip, kaip kiti? Williamas Morrisas irgi nebuvo populiarus. Jis laikytas senamadišku, konservatyviu. Bandau pažvelgti į jį netikėtu kampu, gal net radikaliai, ir taip sužadinti susidomėjimą jo idėjomis. Atšilimo laikotarpio menas man atrodo pakankamai atviras, lengvas. Pavyzdžiui, "Lietuvos" kino teatras neatrodo sunkus, ideologiškai slegiantis pastatas. Ir interjerui skirti kūriniai man kalba ne apie priespaudą, o veikiau pabėgimą nuo jos.

David Mabb. "Sporto rūmai". Tapyba ant "sausmedžio" audinio. 2005 m.

L. K.: Tačiau chruščioviniai gyvenamieji namai labai ankšti. Buvo įgyvendinamas ekonomiškumo principas: koridorius jungiamas su kambariu, bendros virtuvės, mažyčiai balkonai...

D. M.: Tas pats buvo ir Anglijoje. Tai vadinta naująja brutaliąja architektūra, kai viskas statyta labai pigiai laikantis minimalių standartų. Buvo išleisti nurodymai, koks turi būti minimalus buto, kambario, vonios plotas. Ne maksimalus, o minimalus – kuo mažesnis ir pigesnis. Viskas buvo neįtikėtinai siaura, maža, žemos lubos. Dabar šie pastatai nugriauti, nes iš tiesų jie nepritaikyti žmonėms. Manau, tai vyko tarptautiniu mastu – Le Corbusier "humanistinės architektūros" idėjos buvo brutaliai iškreiptos statant kuo pigiau, kuo talpiau.

L. K.: Ar pastebėjote ir daugiau panašumų?

D. M.: Taip. Tarkim, Sporto rūmus galima palyginti su Londono South Bank meno kompleksu – tai visuomeninės architektūros pavyzdys su koncertų, parodų salėmis. Anglijoje tai labai vertinama, o Sporto rūmai griūva.

L. K.: Ar žiūrėdamas sovietmečio meną jaučiate ideologinį krūvį?

D. M.: Tiesą sakant, nelabai – gal per trumpai čia buvau. Fotografijos galerijoje varčiau to laikotarpio fotografijos knygas. Nufotografuoti darbininkai, valstiečiai, gatvės scenos visai nedvelkia optimizmu. Fotografijos kalba apie realybę, o ne apie tai, kaip partijos vadovybė norėtų pavaizduoti gyvenimą. Fotografai rodė niūrų, varganą, sunkų, abjektišką, šaltą gyvenimą. Žinoma, tai nebuvo politinė opozicija ar kritika, bet šie vaizdai neišreiškia ir oficialaus požiūrio. Viskas buvo daug sudėtingiau, nei gali atrodyti.

L. K.: Jūs dėstote Londono universiteto Goldsmitho koledže. Ar kuriant jums svarbi teorija, tiriamasis darbas?

D. M.: Aš dėstau meno specialybių magistrantams praktinius dalykus. Nesu teoretikas, tad renku medžiagą ir tyrinėju tik tiek, kiek to reikia mano kūrybai. Manau, kad reikia gerai išmanyti teoriją ir ideologiją, išsiugdyti kritinį žvilgsnį į meno aparatą, jo produkciją ir istoriją. Nereikia manyti, kad dominuojanti sistema būtinai yra gera. Norint sukurti įdomų meno kūrinį, reikia turėti ir tvirtas politines pažiūras – nes geras meno kūrinys yra toks, kuris kelia klausimus ir verčia permąstyti ankstesnę patirtį. Tai tarsi kritinė meno praktika – paskatinti žmones naujai pažvelgti į tai, kaip jie gyvena. Aš daug diskutuoju, susitinku su žmonėmis, todėl darbo idėja dažniausiai išsirutulioja kalbantis.

L. K.: Kaip keičiasi jūsų santykis su Williamo Morriso idėjomis naujausiuose darbuose – ar jos dar svarbios?

D. M.: Netiesiogiai. Nors galima rasti ryšį. Apie 1860 m. Morrisas įkūrė SPAB – Senovinių pastatų gynimo bendriją. Tuometinėje Viktorijos eroje viskas buvo modernizuojama – perstatoma moderniu stiliumi, praktiškai sunaikinant seną pastatą. Morrisas ėmėsi juos ginti. O dabar Anglija virto savotišku muziejumi, kur prižiūrima viskas, kas sena. Ir net 20 m. senumo pastatai, jei jie vertingi, yra saugomi. Saugomi ir tokie pastatai, kurių dabar žmonės nevertina dėl savo politinių nuostatų. Po kokių dešimties ar dvidešimties metų Lietuvos žmonės pasibaisės, kaip jie neišsaugojo tokių pastatų kaip "Lietuvos" kino teatras ar Sporto rūmai. Taigi išlieka konceptualus, istorinis ir politinis mano darbų ir Morriso idėjų ryšys.

David Mabb. "Valstietis laukuose". 2002 m.

L. K.: Iš čia išplaukia jums svarbios tekstilės dizaino ir politikos sąsajos?

D. M.: Galima ir taip pasakyti. Williamas Morrisas buvo radikalus socialistas, vienas iš Socialistų partijos Britanijoje įkūrėjų. Iš pradžių tai man buvo netikėta – juk dauguma socialistų buvo filosofai, ekonomistai. Atrodė keista, kad vienas didžiausių XIX a. britų socialistų buvo tekstilės dizaineris. Tekstilė ir politika atrodė kaip prieštaravimas. Tačiau tai paskatino pažvelgti į tekstilę politiškiau – kaip į ideologinę minties manifestaciją. Morrisas taip pat rašė utopinius romanus (pvz., "Naujienos iš niekur"), kūrė romantinę poeziją (man tie jo eilėraščiai nepaskaitomi), apipavidalino knygas, rūpinosi architektūra – buvo plataus spektro kultūros veikėjas.

Tačiau jo kūryba prieštaringa. Morrisas nemėgo fabrikinio dažymo – XIX a. spausdinimo technika dar buvo prasta, dažai nekokybiški, bjaurių spalvų. Atrodė daug prasčiau už atspaustus rankomis. Taigi jis atsigręžė atgal ir iš naujo atrado tradicinius amatus ir technikas. Todėl šis kairysis mąstytojas, kuriantis utopinius, idealistinius dizaino pavyzdžius, norėjo, kad viskas būtų atspausta rankomis ir būtų kokybiška, tiksliai suderinta ir gražių spalvų – o tai reiškė, kad tokia produkcija kainuoja labai brangiai. Jo darbus galėjo įsigyti tik labai turtingi žmonės – už tai Morrisą daug kas kritikavo.

L. K.: Panašiai atsitiko su kairuoliškomis fluxus idėjomis. Jie gamino pigias meno dėžutes, kad kiekvienas galėtų įsigyti, o dabar jos prieinamos tik turtingiems kolekcininkams.

D. M.: Kapitalistinėje visuomenėje viskas tampa preke. Morrisas tą suprato, tačiau sakė, kad jei nori padaryti kažką tikrai gerai, tai daug kainuoja. Iš pradžių jis manė, kad dizainas gali pakeisti visuomenę, todėl pradėjo kurti interjerus: sienų apmušalus, tekstilę, baldus, kurie, jo nuomone, turėjo pakeisti žmonių pasaulio suvokimą. Vėliau pamatė, kad tai neveikia ir kad visuomenę galima pakeisti tik politinėmis priemonėmis. Daug architektų ir dizainerių mano, kad savo projektais gali pakeiti pasaulį, bet taip nėra. Kapitalizmas greitai viską suvirškina ir paverčia pelnu.

L. K.: XX a. pradžioje rusų avangardo menininkai taip pat siekė pakeisti pasaulį, tik darė tai kitokiomis priemonėmis. Ar jų darbai jums taip pat svarbūs?

D. M.: Taip. Esu padaręs darbų, kur Popovos ir Stepanovos dizainą sujungiau su Williamo Morriso. Yra ir daugiau tokių kūrinių – pavyzdžiui, Malevičiaus nutapytas valstietis ir Morriso rožės. Arba mano autoportretas su darbininko kostiumu pagal Rodčenką.

L. K.: Jūsų darbai tampa nauju tiltu tarp Morriso ir rusų avangardo.

D. M.: Ta paralelė egzistavo ir anksčiau. Ir Morrisas, ir rusų avangardo menininkai tikėjo idealistinėmis vertybėmis. Tačiau išoriškai jie nepanašūs – dėl skirtingo geografinio, socialinio, istorinio konteksto. Juos sieja utopiškumas. Bauhauzo menininkai irgi domėjosi Morriso kūryba, bet ją modernizavo, atskyrė nuo amato ir pritaikė masinei gamybai. Morrisas ir konstruktyvistai, Bauhauzas – visus juos sieja istoriniai ryšiai. Man tai labai įdomu. Manau, kad jų utopinės idėjos ir šiandien aktualios.

L. K.: Dėkoju už pokalbį.