Anglai apie rusus, rusai apie Kubą, visi apie viską, L. Bush apie G.W. Bushą

Kai tik Rusijoje atšąla oras, apie tai pranešama per TV žinias, bet ne oro, o tarptautinių naujienų skyrelyje. Kitą dieną apie tai kalbama kavinėse ir kontorose, bet ne tiek dėl paties šalčio, kiek dėl "ruonių": "Gražus šiandien oras. [Tipiška angliško pokalbio pradžia] O matėt vakar per televiziją, kaip šalta Rusijoje? O rusai maudosi! Kieti žmonės tie rusai." Ir taip kasmet. Taigi ir šiemet į Rusiją nusiųsti nepakankamai šiltai apsirengę korespondentai, kad parvežtų tokių žinių ir daug filmuotos medžiagos: Rusijoje – 30 laipsnių šalčio, o rusai maudosi eketėse! Ir išsimaudę visai neskuba nusišluostyti ar apsirengti. Ar bent batus apsiauti.

Rusai galbūt iš tiesų yra "kieti", bet tik šaltu oru. Karšto klimato sąlygomis jie tirpte ištirpsta. Puikiausias to įrodymas – neseniai iš užmaršties ištrauktas 1964-ųjų propagandinis rusų filmas apie revoliuciją "laisvės saloje" "Aš – Kuba" (režisierius Michailas Kalatozovas ("Skrenda gervės"), operatorius Sergejus Urusevskis). Filmą iš naujo "atrado" garsieji kino režisieriai Scorcese ir Coppola.

Iškart po jo sukūrimo tiek Kubos, tiek sovietų kritikai sutriuškino filmą ir nurašė jį į saugyklą. Kuboje sakyta, kad jame visai neatspindėtas kubiečių temperamentas, kad tai – "Kuba per sovietų prizmę", "cirkas su šokinėjančia kamera", "bolševikų haliucinacija" ir t.t., filmas buvo paniekinamai vadinamas "Aš NE Kuba". Tuo tarpu Rusijoje jis kritikuotas už tai, kad neva "idealizavo Kubos gyvenimą prieš revoliuciją" ir panašiai. Žodžiu, filmas neįtiko niekam.

O dabar apie jį rašoma taip: "pasaulinio kino klasika", "beprotiškai poetiškas filmas", "stebuklinga, beveik iki ekstazės mobili kino kamera", "vienas iš kinematografijos šedevrų". Iš tiesų, filmas labai gražus ir labai poetiškas. (Tačiau vienas iš teksto autorių, Kubos rašytojas, dabar prisimena, kaip šlykštėjosi ta perdėta poezija tada, kai filmas buvo kuriamas.) O kamera dirba iš tiesų "nerealiai", atrodo, kad ji tiesiog skraido ant sparnų – niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti jos judėjimo trajektorijų. Ir juda ji visą laiką – turbūt nėra nė kelių sekundžių statiško vaizdo. Net dabar, kompiuterinės grafikos laikais, toks įspūdis sunkiai pasiekiamas. Be to, filmavimui buvo panaudota ypatinga kino juosta, jautri infraraudoniesiems spinduliams, iš tikrųjų skirta tamsiajai Mėnulio pusei filmuoti, ir tai prisideda prie vaizdo magiškumo. Žiūrėjau tą filmą visa apsvaigusi ir kartkartėmis pagalvodavau: tai kur čia ta propaganda? Iš pradžių kone pusę filmo rodomos labai gražios moterys, apsirengusios labai atviromis suknelėmis arba maudymosi kostiumėliais, sėdinčios bare, šokančios, gulinčios prie atvirų baseinų, einančios vandens link, demonstruojančios madas, besimaudančios, einančios gatve ir t.t. Paskui rodoma nuostabiai graži gamta, po to – įspūdinga architektūra (jos fone – studentų pasipriešinimas) ir labai daug labai gražių vaikinų šlapiais marškiniais. Ir tik pačiame gale truputį pasprogdina ir pašaudo, bet vis tiek labai gražios gamtos fone. O merginos toliau šoka pagal nuostabią muziką. Arba ką, pavyzdžiui, reiškia scena, kai vienas studentas, prieš eidamas į minėtąją demonstraciją, duoda gatvės batų valytojui nušveisti savo batus? Gal ir simboliška, bet vis dėlto, sakyčiau, ideologinis netikslumas. O be to, ir praktiniu požiūriu nelogiška: galų gale juk vis tiek apmindys jam tuos batus tokioje spūstyje. Filme gausu tokio ideologinio disbalanso, bet, kaip sako rusai, "po...", o anglai tokiu atveju sako mandagiau – "who cares?".

Sakoma, kad "kietieji" rusai, nuvažiavę į Kubą kurti šio filmo, taip apsvaigo nuo jos gamtos, klimato, žmonių, temperamento, nuo tos šalies grožio, nuo dar labai ryškių kapitalizmo likučių, kurių jie niekur nebuvo matę, kad visa propaganda jiems garuote išgaravo iš galvos. Vienas iš kinematografininkų, grįžęs į Rusiją po dvejų metų filmavimo Kuboje, pasijuto taip "kubizuotas", kad labai ilgai iš viso negalėjo išeiti iš namų, nes niekas Rusijoje jam nebuvo įdomu.

Urusevskis kritikuotas dėl to, kad "vaizdas jam svarbesnis už turinį". Bet pasirodo, kad turinys anksčiau ar vėliau pasensta arba fosilizuojasi, o vaizdo įtaiga išlieka gyva. (Žinoma, ne be įtakingų naujųjų patronų pagalbos.)

Dar apie vaizdo įtaigą: atrodo, vis daugiau žmonių suvokia pasaulį tik per jo skaitmeninį vaizdą. Be to, iš vieno Amerikos instituto atliktos apklausos rezultatų paaiškėjo, kad beveik penktadalis Amerikos paauglių ne tik šiaip vagia foto- ir videovaizdus iš interneto, bet ir pertvarko, "patobulina" juos pagal savo skonį: prideda kokiam nors kultiniam filmui savo sukurtą pabaigą, sukeičia TV laidos epizodus arba jos veikėjų galvas vietomis, ir pan. Šiaurės Amerikoje futurologai šią madą pavadino "kuratorių nacija" ("curation nation") – "tai pasaulis, kuriame mes visi tampame kiekvienos savo gyvenimo detalės menininkais ir kuratoriais", galinčiais nukopijuoti, iškirpti, įklijuoti, padauginti, permontuoti, apversti, iškreipti ir t.t. viską, kas pasitaiko mūsų kelyje.

Tuo tarpu realiame gyvenime pasaulio valdovo žmona, "pirmoji dama" Laura Bush per televiziją pasisakė štai taip: "VISI yra prieš karą. Prezidentas irgi yra PRIEŠ KARĄ."

Paulina Pukytė