Ar pasiteisino lūkesčiai?

Scena iš "Traviatos" spektaklio M. Raškovskio nuotraukos

Važiuoja lietuvaičiai dirbti ir uždarbiauti į Angliją, o į Lietuvą plūsta britų menininkai, žadantys pakelti mūsų muzikinių spektaklių meninį lygį. Ir jiems tai nėra naujiena – praėjusio šimtmečio penkis dešimtmečius Londono operos filialas egzistavo ir Dubline, Airijoje.

Naujųjų metų išvakarėse ir sausio mėnesį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pamatėme ir išgirdome penkis iš Anglijos nacionalinės operos išsinuomoto Giuseppe’s Verdi "Traviatos" (Lietuvos operos talismano) pastatymo spektaklius.

Nuomotis spektaklius nėra jokia naujiena: Maskvos Didysis teatras jau kelis sezonus rodo išsinuomotus "Adrianą Lekuvrer", "Likimo galią", "Falstafą". Kaip rašo vienas recenzentas: "Neverta žavėtis svetimomis legendomis. Nereikia manyti, kad atsivežus dekoracijas ateis ir sėkmė." ("Muzykalnaja žyzn", 2005 m. Nr. 5) O mes atsivežėme ne kokį nors "Falstafą", o mūsų teatro simbolį – "Traviatą"! Ir, kaip sako populiarios TV laidos personažas, "žiūrim, ką turim!"

Turim neįspūdingą scenografiją, tradicinę ir vietomis ginčytiną režisūrą, kai kurių solistų bespalvį ir žaloką dainavimą bei vaidmens traktavimą.

"Traviata" mūsų teatre nuėjo ilgą kelią – per 85-erius metus buvo daugybė pastatymų, opera rodyta 738 kartus! Tad turime su kuo palyginti ir pastatymų režisūrą, ir muzikos interpretaciją, ir atlikėjus. Todėl, kaip tvirtino spektaklio režisierius seras Jonathanas Milleris, buvo stengtasi sentimentalų siužetą paįvairinti dramatizuojančiu psichologiškumu, minimalių dekoracijų realizmu. Todėl kai kurie solistai buvo priversti dainuoti savo arijas po sceną "besimalant" statistams-tarnams...

Iš parodytų penkių "Traviatos" spektaklių mačiau du. Asmik Grigorian dainuojamai Violetai dar trūksta vaidmens šilumos ir subtilumo, vokalinės linijos lygumo. Norisi palinkėti jaunajai vokalistei sėkmingos karjeros bei prasmingo vokalo. Gaila, neteko išgirsti kitos Violetos – jau patyrusios solistės Irenos Zelenkauskaitės...

Nelikau labai sužavėtas jaunojo tenoro ukrainiečio Dmitrijaus Popovo Alfredu. Regis, dainininkui trūksta vokalinio stabilumo ir lygumo visuose balso diapazono lygmenyse. Kita vertus, scenoje atlikėjas jautėsi gana laisvai.

Žoržo Žermono partiją dainavo Vytautas Juozapaitis. Jo interpretacijoje irgi pasigedau vokalinio lygumo, o šiuo ypač pasižymėjo mūsų operos ankstesnieji Žermonai: J. Mažeika, V. Rubackis, R. Vešiota. Gaila, kad šio vaidmens neatliko D. Stumbras.

Muzikinę spektaklio drobę su solistais, choru ir orkestru tapė dirigentas Martynas Staškus, deja, ne visada jo pasirinkti potėpiai buvo įspūdingi – norėjosi prasmingesnio uvertiūros skambesio, antrojo veiksmo Violetos ir Žermono scenos frazių dinamikos ir logiškumo.

Abejočiau dėl Alfredo ir Žoržo Žermono retai kur bedainuojamų kupiūrų reikmės bei prasmės, neįtikino ir trečiojo veiksmo tempai, kai dėl jų pradingo režisieriaus deklaruotas dramatizmas...

Taigi turime, ką turime. "Traviata" padėta dulkėti į lentynas, šį sezoną po du, tris ar keturis kartus tebus parodyti ir kiti naujesnieji operų spektakliai: "Žydė", "Rigoletas", "Skrajojantis olandas", "Kaukių balius". Tai kaip tobulėti solistams, kaip tobulinti vaidmenis, jei gauni padainuoti du tris spektaklius per metus?

Muzikos ir teatro akademijoje yra keletas neblogų vokalistų. Jų yra ir LNOBT Operos studijoje. Tik jų ateitis turėtų rūpėti ir teatro vadovams. Kitaip ir vėl ruošime vokalistus užsieniui.

Dar kartą norėčiau pakalbėti ir apie "bėgančią" elektroninę eilutę virš scenos. Ji ne padeda, o trukdo sekti veiksmą ir klausytis muzikos. Be to, libreto vertimas neperteikia visos teksto prasmių žaismės, poteksčių (apie lietuvių kalbos klaidas jau nė nekalbu). Todėl ir atsiranda vietos tokiems "šedevrams" kaip "Likimo galios" scenos epizodas, kur Alvaras kviečia Leonorą eiti drauge (Alvaras: "Sek mane!" Leonora: "Seksiu tave!").

Belieka laukti būsimų operų – "Madam Baterflai" ir "Elektra" – premjerų, tikintis, kad tai bus reikšmingi teatro darbai, atitinkantys jo misiją.