Slėpynės

Vidmantas Ilčiukas. "Slėpynės". 2005 m.

Vidmanto Ilčiuko as-meninis projektas "Slėpynės" nėra paprasta fotografijos paroda. Tai greičiau fotografiniai dienoraščiai, kurių vaizdai ir mintys atsirado egzistencinės įtampos zonoje. Tai riba, kurią prieina kiekvienas, – ne tarp meno ir gyvenimo, o tarp atminties ir užmaršties. Tai bandymas atgaivinti sustingusius praeities kadrus ir apmąstyti atsitiktinius biografijos ir istorijos sutapimus, kurie dabar atrodo prasmingi. Tam tikra prasme tai kelionė į niekur, bandymas praskleisti nematomą uždangą ir prisijaukinti nebūtį žaidžiant. Fotografijos ir tekstai – Vidmanto Ilčiuko.

1

Vaikystėje keletą vasarų ir žiemų mane augino močiutė. Pastaraisiais metais jos vaikams ir anūkams, tad ir man, teko ja pasirūpinti.

Gyvendama pas mus, močiutė kasdien melsdavosi už savo vaikus. Ji sakydavo, kad greitai gali ateiti Lopetinskas ir ją pakavoti (paslėpti).

2005 m. kovo 10 d. močiutei sukako šimtas metų. Tuomet ir buvo padarytos "Slėpynių" fotografijos.

2005 m. gruodžio 23 d. močiutė mirė. Ji buvo pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose, kur trumpam eksponavau mudviejų sukurtus vaizdus.

2

Sumanymas kilo spontaniškai, kai nuvykęs į pastatą pamačiau, kaip šis visuomeninės paskirties objektas primena kito, labai artimos architektūros ir paskirties objekto – ŠMC (tikrasis pavadinimas, kaip žinome, pakeistas/paslėptas) situaciją bei veiklą. Tiesa, nebūtinai pastarąją suprantant paraidžiui. Juk visa, kas nauja, pastumia į šalį, pridengia, užgožia, o kartu ir slepia tai, kas buvo anksčiau. Taigi neišvengiamai dalyvauja "numarinimo" procesuose.

3

Šiomis fotografijomis bei nedidele jų instaliacija bandžiau kalbėti apie laiko, reiškinių ir prasmių sąlygiškumą.

Fotografijos, eksponuojamos laidojimo ceremonijoms skirtose patalpose kaip vizualus komentaras apie hipotetinę ateitį, buvo įtrauktos į vyksmą, kurį jos komentavo praeityje.

Meno objektas, tapdamas ritualo dalimi, susiliejo, ištirpo, tarsi pasislėpė jame.

4

Fotografijose fiksavau dalinio ar visiško dengimo, paslėpimo veiksmus formų ir prasmių atžvilgiu.

Močiutė, jos drabužiai, kasdieniai daiktai, jos pasaulis bei maldos – visa tai ir asmeniška, intymu, ir kartu dokumentiška.

Veiksmai, besiplėtojantys buities ir būties lygmenyje, yra ir kameriniai, ir visuotini.

Tai, ką mato (arba nemato) žiūrovas, yra tarsi konkretumo, dokumentiškumo ir abstraktumo jungtis. Trumpas vyksmas tarp šviesos ir tamsos, tarp buvimo ir nesaties – toks pat, kaip ir žmogaus gyvenimas.

5

Laiko bėgsmas leidžia kiekvienam pajusti tai, kas neišvengiama. Žmogui nesuteikta pasirinkimo laisvė. Tad į gyvenimą ir kūrybą belieka žvelgti kaip į žaidimą su laiku ir mirtimi. Tai žaidimas, kurio nugalėtojas iš anksto žinomas.

Tenka remtis suvokimu situacijos, kurioje žmogaus pastangos bei šauksmas egzistuoja vien jam duotose išgyventi erdvėse ir laike. Čia Dievas jo tarsi negirdi, nes laiko išgyvenimai skirti tik žmogui, ir jam pačiam reikia susigaudyti, orientuotis bei kankintis juose.

6

2005 m. kovo mėnesį pasaulis šventė A. Einsteino reliatyvumo teorijos šimtmetį. Praėjusius metus UNESCO paskelbė pasaulio fizikos metais.

Močiutė Zofija Augustinienė nedaug skaitė ir plačiau apie didįjį mokslininką sužinojo pastarojo (o kartu ir savo) jubiliejaus dienomis, vartydama tuomet išleistus lietuviškus žurnalus.

Manau, pasaulyje nėra nesusijusių reiškinių, bet ne todėl, kad jie panašūs arba kad gali būti įvairiais būdais tarpusavyje gretinami.

7

Kalbant sausais mokslo terminais, iš esmės pasauliui nežinoma močiutė man yra tas atskaitos taškas, nuo kurio kartu su vaikyste prasideda kelias į pažinimą ir pasaulį, į kūrybą ir į Lietuvos kultūrą.

Pastaroji taip pat kol kas yra nematoma ir nežinoma vertinant pasaulio masteliu.

8

Slėpimas yra apraizgęs žmogaus būtį ir buitį. Puošnus gėlėtas laidotuvių ritualas tėra vienas iš šio reiškinio kulminacinių taškų.

Mes nuolat stengiamės pagrąžinti, padailinti ir paslėpti tai, kas įmanoma ir neįmanoma.

Nesustodami slepiamės nuo aplinkinių ir nuo savęs. Slepiame savo ketinimus, tikslus, mintis. Slepiame turtą ir skurdą, meilę ir neapykantą, praeitį ir ateitį. Slepiamės nuo tikrovės ir kartu slepiame ją.

Nuolat slepiame savo menkumą, bejėgiškumą, sutrikimą, nežinojimą ar žinojimą ir t.t.

Slepiamės ir slepiame savo sielas.

Gal visa tai ir galima įvardyti kaip laidotuves, vykstančias nuolat, čia ir dabar, ar kaip mirtį, lydinčią kiekvieną mūsų intelekto bandymą apgauti save – judesį slėpynių kryptimi.

Vidmantas Ilčiukas

2005 m. sausis