Atminties labirintuose lengva pasiklysti

Johno Maybury filmas "Tramdomieji" ("The Jacket", JAV, 2005) pratęsia ilgą sąrašą filmų, kurių herojai – buvę kareiviai, praradę atmintį ir desperatiškai bandantys kabintis už menkiausių prisiminimų nuotrupų. "Tramdomųjų" siužetas dar paaštrintas – karo Persų įlankoje dalyvis Džekas Starkas (Adrian Brody) iš pradžių palaikomas mirusiu, o paskui, jau grįžęs į Ameriką, apkaltinamas žmogžudyste. Starkas teisiamas, paskelbiamas nepakaltinamu ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, kurioje uždaryti nusikaltėliai. Čia jo atmintį bando sugrąžinti žiaurus gydytojas Bekeris (Kris Kristofferson): Starkas uždaromas morge, numirėlių šaldytuve, prieš tai jam suleidus neaiškių vaistų. Jo atmintis ima atgimti, tačiau, paradoksas, Starkas mato tai, kas bus ateityje.

Filmo siužetas trūkinėja kaip ir jo herojaus atmintis. Iš pradžių lauki filmo apie karo traumos palaužtą žmogų, paskui tikiesi, kad netrukus kūrėjai pradės narplioti nusikaltimą, nes akivaizdu, kad kareivis – nekaltas. Dar vėliau pasijunti tarsi fantastiniame filme, nes prasideda herojaus klajonės atminties, praeities, ateities ir dar kažkokiais neaiškiais labirintais. Paskui atsiranda pakelėje prieš pat nusikaltimą sutiktos mergaitės Džekės ir jos motinos istorija ir užuomina į jau suaugusios Džekės (Keira Knightley) bei Džeko meilę. Ją nutraukia gydytojos (Jennifer Jason Leigh), slaugančios sunkiai sergantį vaiką, motyvas. Visus tuos personažus susieja alogiškas kareivio protas, bandantis įminti siaubą ir viltį žadinančias paslaptis. Tas paslaptis režisierius stengiasi išsaugoti iki pat pabaigos, nes nenori kurti tradiciškai finale viską paaiškinančio siužeto. Jam iš tikrųjų pavyksta iki pat galo išsaugoti žiūrovo netikrumą ir abejones. "Tramdomuosiuose" siužetas ir nesvarbus – daug svarbiau parodyti, kad riba tarp realybės ir iliuzijos (įsivaizdavimo, prisiminimo, pagaliau ligos) yra nenubrėžiama.

Johnas Maybury – garsus britų eksperimentinio kino kūrėjas, dailininkas, rašytojas, režisierius. Jis yra sukūręs ne vieną garsių atlikėjų videoklipą, jo instaliacijos buvo eksponuojamos garsiuose muziejuose, kai kas Maybury vadina britų šiuolaikinio meno pionieriumi. Pirmieji jo kino bandymai susiję su Londono pankais. Vėliau Maybury bendradarbiavo su Dereku Jarmanu – kūrė kostiumus, dekoracijas, montavo ne vieną Jarmano filmą. Užsiimti režisūra jį paskatino aktorė Tilda Swinton, ji, beje, vaidino garsiausiame iki šiol Maybury filme "Meilė yra velnias" ("Love is the Devil") – jo herojus buvo britų tapytojas Francisas Baconas. Todėl akivaizdu, kad plastinis filmo sprendimas bei žaidimas kino konvencijomis Maybury turi būti svarbus. Operatorius Peteris Demingas režisieriaus sumanymą perteikia labai meistriškai, pasinaudodamas, regis, viskuo – spalva, netikėtai nepaprastai iškalbingomis tampančiomis kasdienybės dekoracijomis, stilizuodamas išblukusius atminties vaizdus, ryškiomis, bet negyvomis spalvomis nuspalvindamas ateitį ir pan. taip, kad neįgudusiam "arthauzo" žiūrovui vaizdas gali net pasirodyti tarsi nufilmuotas buitine videokamera. Tačiau šis "realizmas" filme, ko gero, ir yra įdomiausias. Iš pirmo žvilgsnio stilistiškai disonuodamas su siužetu (kurio slėpinių kritikas sau negali leisti atskleisti), jis ir sukuria savitą filmo atmosferą. Man regis, būtent ši atmosfera ir vaizdinis sprendimas, sugebantis sujungti į įspūdingą visumą visiškai skirtingas konvencijas ir temas, "Tramdomuosiuose" ir yra vertingiausia, nes, atvirai sakant, kad ir kaip stengtųsi Adrianas Brody, jo herojaus likimas nejaudina nė kiek. Jis lieka tarsi priedas prie įmantrios filmo konstrukcijos, kuri prasideda puikia fraze: "Pirmąkart aš miriau būdamas dvidešimt septynerių".

Živilė Pipinytė