Fleita – egzistavimo pasaulyje būdas

Camilla Hoitenga

Šių metų aktualios muzikos festivalis "Gaida" pristato ne vien įspūdingas premjeras, bet ir leidžia išgirsti pasaulyje pagarsėjusius šiuolaikinės muzikos atlikėjus. Puikūs solistai dalyvavo festivalio programos spalio 20–22 d. koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur, greta kitų premjerų, skambėjo festivalio kviestinės kompozitorės Kaijos Saariaho kamerinė ir simfoninė muzika. Būtent ši kompozitorė, ypač daug dėmesio skirianti savo muzikos estetikai ir jos subtiliam atlikimui, turi savo mėgstamų atlikėjų būrį. Su jais glaudžiai bendradarbiauja, įrašinėja savo kūrinius, net dovanoja jiems savo kompozicijas. Viena jų – olandų kilmės amerikiečių fleitininkė Camilla Hoitenga, šiuo metu gyvenanti Vokietijoje. Mūsų Filharmonijos scenoje ji pasirodė net dviejuose "Gaidos" koncertuose – spalio 20 d. su Lietuvos kameriniu orkestru (atliko K. Saariaho Koncertą fleitai "L’Aile du songe") ir spalio 22 d. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Su fleitininke Camilla Hoitenga kalbėjosi Živilė Stonytė.

Kodėl pasirinkote fleitą?

Pradėjau ja groti aštuonerių metų. Tėvai suteikė man galimybę pasirinkti instrumentą, ir ją pasirinkau todėl, kad viena mano mokytoja grojo fleita. Nors mano tėvai ir nebuvo muzikantai (tėvas buvo universiteto dėstytojas, mama – darželio auklėtoja), jie domėjosi muzika, ir vaikystėje namuose dažnai klausydavausi M. Musorgskio "Parodos paveikslėlių", B. Smetanos "Vltavos", S. Prokofjevo "Petios ir vilko".

Ką laikote savo svarbiausiais fleitos mokytojais?

Mano karjera, kaip sykį atkreipė dėmesį vienas mano draugas, buvo labai keista ir vingiuota – aš nelankiau kokios nors žymios konservatorijos, nelaimėjau premijų, nesiekiau tapti soliste – tai atėjo tikrai neįprastais keliais. Tačiau turėjau labai įdomių fleitos mokytojų. Pirmoji jų, dar koledže, buvo Darlene Dugan, leidusi man pažvelgti į pasaulio muzikos panoramą, atskleidusi platesnį požiūrį, siuntusi mane iš mažo miestelio į meistriškumo kursus kitose valstijose ir pan. Ilinojaus universitete mokiausi pas britą Alexanderį Murray’ų, jis supažindino mane su daugeliu muzikos aspektų, pavyzdžiui, kad kūnas taip pat yra instrumentas, papasakojo apie Alexander techniką. Taip pat lankiau meistriškumo kursus pas didįjį prancūzų meistrą Marcelį Moyse’ą – jam tuomet buvo jau 90! Tai buvo nepakartojama. Toliau reikia paminėti britų pedagogą Peterį Lloydą, Julijusą Bakerį iš Juilliardo mokyklos. Bet Juilliarde mokytis man neteko, nes mano tėvai norėjo, kad aš pirmiausia įgyčiau humanitarinį išsilavinimą, o tik po rinkčiausi muzikos specializaciją. Taigi studijavau filosofiją, biologiją, anglų literatūrą. Taip jau atsitiko, kad baigiau ne konservatoriją, bet Ilinojaus universitetą – jį pasirinkau todėl, kad ten buvo dėstoma šiuolaikinė muzika, kuria jau domėjausi, dirbo įdomių kompozitorių. Šie kolegos iš Ilinojaus universiteto buvo labai svarbūs mano tobulėjimui. Vėliau didžiulės įtakos man turėjo C. Stockhausenas, o pastaruosius 20 metų labai glaudžiai dirbame su Kaija Saariaho.

Iš pradžių grojote ir klasikinę muziką, kada įvyko posūkis šiuolaikinės link?

Koledže turėjome vieną labai įdomų profesorių, kurio dėstomas XX amžiaus muzikos kursas atvėrė man akis. Jis supažindino mus ne tik su Europos, Amerikos muzika, bet ir su nevakarietiška muzika. Kita priežastis, kodėl perėjau prie šiuolaikinės muzikos – fleitos repertuare, kaip žinome, nėra didžiųjų koncertų – jų neparašė nei Beethovenas, nei Čaikovskis, nei kiti romantikai, todėl greitai gali pajusti, kad jau viską pagrojai. Koledže buvau atlikusi Nielseno, Ibero koncertus (jau nekalbant apie Mozartą), ir jau tuomet ieškojau naujovių. Kiek prisimenu, naujovių trauką jutau nuo vaikystės, pavyzdžiui, su tėvais eidama į vietinę natų parduotuvę, visada dairydavausi ko nors nauja – nebūtinai avangardo muzikos, bet tiesiog pjesių, kurių nebuvau grojusi. Taigi visada mėgau ir mėgstu atrasti naujus dalykus. Tačiau negaliu sakyti, kad negroju senosios muzikos – negalėčiau gyventi be Bacho, man labai patinka prancūzų barokas, norėčiau daugiau jo pagroti. Apskritai manau, kad kada nors turėčiau išleisti kompaktinę plokštelę, kuri patiktų mano tėvams, nors iš tiesų man rūpi kiek kitokia muzika.

Festivalyje "Gaida" Jūs grojote vien Kaijos Saariaho muziką. Kaip jūs ją girdite?

Niekas manęs dar to nėra klausęs – tikrai įdomus klausimas. Kaija turi ypatingą kalbą, labai išskirtinę. Iš pirmo žvilgsnio jos muzikos lengviau klausytis negu kokios kitos šiuolaikinės muzikos – čia yra melodijų, linijų, tačiau joje jaučiu ir giliau paslėptą įtampą. Ši muzika giliai įsimenama, nes kompozitorė nori daug ką pasakyti. Kadangi gyvena Prancūzijoje, ji dažnai siejama su spektrinės muzikos kompozitoriais – dėl muzikos struktūrų, tačiau ji turi galios, ir aš tai jaučiu.

Atlikdama K. Saariaho muziką, ne vien tik grojate fleita?

Taip, tas įrašyta paskutinėje kompaktinėje plokštelėje. Kaija norėjo išleisti CD su kūriniais, kurie susiję su Saint-John Perse (tai prancūzų poetas, 1960 m. laimėjęs Nobelio literatūros premiją) poezija. Jis parašė epinę poemą pavadinimu "Oiseaux" ("Paukščiai") – metaforišką kūrinį apie kovą, amžinybę ir pan. Vienoje jos pirmųjų pjesių fleitai "Laconisme de l’aile" (1982) jau buvo šio poeto tekstų, ir po 20 metų Saariaho man sukūrė fleitos koncertą "L’aile du songe" – taip pat pagal šią poemą. Kompaktinėje plokštelėje ji norėjo turėti pilnus šio poeto tekstus, taigi parašė tam tikrą muzikinį apipavidalinimą poezijai. Prancūziškus tekstus skaito Aminas Maaloufas, jis yra jos operų libretų autorius. O tada ji pamanė, kad būtų gerai turėti ir angliškų jo tekstų, taigi paprašė manęs juos įskaityti. Bet aš taip pat kalbu, dainuoju, rėkiu, šnibždu jos muzikoje fleitai, nes ji balsą įtraukia kaip kitą dimensiją.

Kaija stengiasi praplėsti solinio instrumento galimybes – pirmiausia spalvomis, treliais, multifonija, po to pridėdama balsą – garsus ar tiesiog žodžius: vienu metu įmanoma ir tarti žodžius, ir išgauti fleitos garsą. Tai reikšmingas įnašas į fleitos technikos praplėtimą – K. Saariaho įdomu kurti polifoninę muziką soliniu instrumentu.

Daug keliaujate, esate lankiusis ir egzotiškuose kraštuose…

Mėgstu keliauti. Egzotiška būna tiems, kurie gyvena Amerikoje ar Vokietijoje, bet vietiniams – normalu. Kaip namuose jaučiuosi Japonijoje. Buvau ten pakviesta groti 1984 m. ir grįžtu labai dažnai, praleidžiu ten nuo trijų iki šešių savaičių. Japonijoje turiu draugų, kolegų atlikėjų; groju labai daug klasikinės muzikos, ansambliuose su arfa ar fortepijonu. Taip pat lankiausi Kinijoje, Australijoje, Kipre, Pietų Amerikoje, nors niekada nesu buvusi Ispanijoje, Graikijoje.

Kas man įdomu būnant muzikante? Tai susiję su netradiciniu mano karjeros būdu – visada rinkausi veikti tai, kas man įdomu. Žinoma, stengiuosi būti kuo geresnė fleitininkė (esu kilusi iš protestantų šeimos, kur visada turėjome labai sunkiai dirbti ir būti geriausiais kiek įmanoma). Man fleita yra mano instrumentas – mano egzistavimo pasaulyje būdas. Kai groju fleita, per ją pažįstu save ir pasaulį – taip atvykau ir į Lietuvą. Koncertuodama, keliaudama susipažįstu su skirtingomis kultūromis, žmonėmis, kitokiu gyvenimo būdu. Per fleitą tiriu muziką, įsiskverbiu į kompozitorių protus, žiūriu, kokį poveikį turi muzika.

Kokia muzika Jums artimiausia?

Žmonės dažnai sako (ir aš pritariu), kad mėgstamiausia muzika yra ta, su kuria susiduri tuo momentu. Turiu pasakyti, kad muzika yra tokia įvairi, jog aš išmokau priimti visa, kas neįprasta. Kai buvau jaunesnė, labai patiko country muzika, net galėdavau klausyti populiariosios indų ar japonų muzikos, pati grojau ir roko grupėje. Tačiau kiekvienas žanras turi savo funkciją, kriterijus, ir viena muzika skirta šokiui, kita papuošimui, dar kita fonui. Tačiau negaliu pakęsti klasikinės muzikos kaip fono, nekenčiu foninės new age muzikos. Kiekvienoje šių kategorijų yra ir geresnės, ir blogesnės muzikos. Kartais tai pripratimo reikalas, o kai kada priprasti negali. Į kai kurią muziką reaguoju tiesiog fiziškai – kartais turiu išeiti iš koncerto, nes neįmanoma pasilikti klausytis ar dėl muzikos, ar dėl atlikimo. Pavyzdžiui, neįmanoma klausytis Charleso Iveso muzikos, atliekamos neperteikiant amerikietiškų tradicijų, labai akademiškai – tada man darosi bloga. Lėktuvuose, įsėdant, dažnai paleidžiama neva raminanti muzika, turinti atpalaiduoti keleivius prieš skrydį, o mane tai tiesiog siutina. Esama ir kūrinių, kuriuos aš atsisakiau groti, jausdama, kad tai – ne mano kūriniai. Mėgstu išbandyti naują muziką, ir nors kartais būna, kad kūrinys nepatinka iš pradžių, paskui jį pamėgsti atlikdamas, nes prisideda kitos dimensijos – kūrinys suskamba konkrečioje erdvėje, su klausytojais.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Živilė Stonytė