Korektiška natūra su įžeidžiančiais apvalumais

Rimas Valeikis. "Papai"

Kokia koncepcija? Ką turi omeny? Taip klausinėjo menininkai, Kęstučio Gintalo pakviesti dalyvauti jo kuruojamoje parodoje "Natūra".

Po ilgų ir kankinančių ŠMC pamokėlių pagaliau į šiuolaikinį meną įsikirtusiems jo kūrėjams postsinologija, populizmas, kineziterapija, mamologija, neoegzhibicionizmas, bazuka, lokomotyvacija, sociokoreliacija ir net viešosios erdvės su širšėmis gsm skamba paprastai, aiškiai ir suprantamai, skatina griebtis pirmos po ranka pasitaikiusios kritikai atsparios išraiškos priemonės ir šliūkštelti žiūrovui į akis šviežutėlį meno kūrinį.

Būtų aiškiau, jei apie natūrą prabiltų municipaliteto narys, kavinės savininkas ar interjero dizaineris, kas nors, gebantis pirkti ir parduoti. Tada menininkas jį pasiųstų "ant trijų raidžių" arba, gerai pagalvojęs, sutiktų priderinti Vilniaus peizažą su Gedimino pilimi prie pirkėjo odinės sofutės ir fikuso. Tuo tarpu K. Gintalo šviesios akys ir ilgas, šiurkštus vienuolio drabužis apie jokius pinigus nebyloja. Štai meno kriterijus Nr. 1: pelno nesiekimas. Man miela, kai suaugę žmonės deda pastangas ir skiria savo laiką veiklai, už kurią nesitiki jokio materialaus atlyginimo. Ne tik nesitiki, bet ir negauna. Gaila, kad šis kriterijus nelaipsniuojamas, juk tik truputį nesiekti pelno sugeba nebent Zuokas. Tuo tarpu kviestiniai parodos dalyviai, nesiekdami pelno, kibo į natūros studijas. Gal čia kiek per skambiai pasakyta, nes kai kurie gūžčiodami pečiais ir vartydami akis siūlė pačiam kuratoriui išsirinkti (o jam entuziastingai talkino kitas pelno nesiekiąs fotomenininkas Gintautas Trimakas).

Kuratorius K. Gintalas norėjo, kad parodoje dalyvautų kuo skirtingesni menininkai su kuo skirtingesnėmis natūros vizijomis. Tačiau jis neužsiėmė talentų paieška, o pakvietė dalyvauti savo pažįstamus, draugus ir gimines. Savas ratas ne tik kalba nemokamai, bet panašiai ir mąsto. Daugeliui natūra neįgali konkuruoti su pagrindiniu meniškos asmenybės įkvėpimo šaltiniu – pačiu savimi. Iš šio fakto gimsta ne natūros studijos, o dar vienas meno kriterijus, Nr. 2: savas ratas. Jei žmogus patinka, anksčiau ar vėliau neišvengiamai ims patikti ir tai, ką jis daro. Be to, prie meno kūrinių galima tiesiog įprasti, "išmokti" juos. Kokiam normaliam žmogui gali patikti purvo ir šūdo spalvomis terliojantys arsininkai ir iki šiol gajūs jų sekėjai? O man gražu. Ypač patiko šia maniera specialiai parodai atlikti darbai: S. Karmalitos "Gatvė.versija 3", A. Dzikaro "Šešėlio eskizas", S. Tetelbaumo "Knygos legenda", o A. Skačkausko "Tvartas vasarą" – ypač aukšto meninio ir asmeninio lygio. Tvartą tapant atsiskleidžia ryšys su protėvių dvasia, ne mažiau nei iškasus ir apžiūrėjus jų kaulus.

Tuo tarpu A. Kirvelytė ARS dvasią suderino su ŠMC dvasia, sukurdama meniškai tvarkingą ir konceptualiai korektišką videofilmą, kuriame audringo ir šniokščiančio pajūrio vaizdai virsta ekspresyviais potėpiais.

Tvarkingai meniškos ir estetiškai šaltos G. Trimako fotografijos "13 išėjimų į jūrą". Išbaigta koncepcija ir sveikintinas atsakymas į temą – natūros studijavimas, o asmeninė išraiška apsiriboja maniakiška aistra sukriošusiai aparatūrai.

O nekorektiškas, tik technika, o ne estetika prie tapytojų bloko besišliejąs darbas – tai Rimo Valeikio "Papai". Lesiruotė, potėpiai vardan formos, o ne iš ekspresijos, sudėtingas rakursas – jau vien tai erzina daugelį geru skoniu besididžiuojančių tautinio meno ekspertų. Nuogas moters kūnas, atrodo, kaip niekas kitas tiksliai atsako į temą. Tačiau rakurso išryškintos, besiveržiančios į pirmą planą, standžios, didelės, tobulos formos krūtys yra nekorektiškiausia šio darbo dalis. Verčiau jau jos būtų mažos, bent jau išvagotos strijų, nesimetriškos, nukabusios. Galbūt tada paveiksle būtų daugiau meniškumo? Kančios? Siurrealizmo? Kam gali patikti krūtys, gražesnės nei jų pačių? Ar nesveikas pavydas yra autoriaus tikslas? Geriausia, jei jis būtų leidęs krūtims ištįsti iš paveikslo lauk, o šnervėse ir pažastyse įterpęs kuokštus juodų plaukų.

Patarimų, kaip pakelti kūrinio meninį lygį, man visai negaila. Prašom:

Grafikių klano atstovė Eglė Kuckaitė su savo "Natūra: sąmoningai pasirinkta beprotybė" tikriausiai nesupranta, kad žaismingi ir poetiški piešinukai – dar ne menas ir jokia ne grafika. Vietoj to, kad sukandusi dantis galąstų adatas, tampytų metalo plokštes, nuosavais dantimis tikrintų, ar pakankama ėsdinimui sieros rūgšties koncentracija, ji kaip darželinukė klijuoja kartonus. Egle, pamirš manikiūrus ir turtingą vyrą, kentėk ir nuodykis kaip tikra menininkė!

Dar vienas su technika susipykęs autorius – S. Aukštuolis. Jo nupiešti mieli "daikčiukai" – tiesmukas A. Švėgždos darbų kopijavimas, tačiau daiktui įkvėpti dvasią nėra taip lengva.

Žinoma, egzistuoja kitas kelias – tiesus ir tvirtas, kuriuo aukštai iškėlęs galvą žengia parodos sumanytojas K. Gintalas. Jo darbų ciklas "Veidai, daiktai" spinduliuoja autentiškumu, primityviųjų grafikos technikų atšiauria estetika. Giliu tradicijos paisymu ir nepretenzingumu. Įsivaizduoji, kaip nutviekstas balanos šviesos autorius su kaltu rankose darbuojasi palinkęs prie medžio lentos. Ups! Ir kam rūpi, kad tai tik sumaniai kompiuterine programa "Photoshop" apdirbtos nuotraukos. Štai meno kriterijus Nr. 3: nors šiek tiek nekorektiškas požiūris.

Parodoje dar galima pasigėrėti V. Ilčiuko, A. Surgailio, M. Gintalo, M.P. Vilučio, E. Ridikaitės, V. Markevičiaus, G. Jonaičio natūros studijomis.