Muzika

Išliks ilgam

Paskutinė Maestro Jono Aleksos dovana klausytojams Filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Jonas Aleksa

Vos prieš mėnesį, rugsėjo 28 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko įsimintinas koncertas. Griežė Lietuvos kamerinis orkestras, jam dirigavo, kaip skelbė laikraščiai, vienas žymiausių šalies batutos meistrų, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Jonas Aleksa. Eckhardo Kopetzkio Koncerto marimbai ir styginių orkestrui solo partiją atliko Momoko Kamiya, pirmoji japonė marimbininkė, padariusi sėkmingą karjerą. Sužavėti koncerto programos pabaigoje nuskambėjusios prasmingos, sukrečiančios Franzo Schuberto Simfonijos Nr. 4, c-moll, D. 417 ("Tragiškosios") traktuotės, klausytojai nė nenujautė, kad tai – paskutinė šioje salėje Maestro J. Aleksos dovana Jo gerbėjams. Liga pasiglemžė kilnios sielos menininką, prabėgus nuo šio koncerto kiek daugiau nei dviem savaitėms. Koncerto vakarą dirigentas buvo kaip visada energingas, įtaigus, maksimaliai susikaupęs.

Programos pradžioje orkestras pagriežė du skirtingų nuotaikų, žavius Jono Tamulionio kūrinius styginių orkestrui: "Rojaus paukščių giesmės" ir "Toccata diavolesca". Maloniai nuteikė lengva ir šilta pirmojo kūrinio garsinė atmosfera, primenanti gražaus miško vaizdinius, gal net aromatus. Atrodė, kad trūksta tik medinių pučiamųjų ar kitų instrumentų trelių, kad pasijustum besąs beveik rojaus kampelyje. Tokata buvo atlikta su tikru užsidegimu, vidine energija.

Koncerto pirmosios dalies pabaigoje trapi ir daili japonė M. Kamiya, įspūdingai pasipuošusi lyg ugnies liežuvius imituojančiu rūbu, su orkestru atliko E. Kopetzkio Koncertą. Reklamoje skaitėme, kad šis kūrinys dedikuotas garsiai lenkų marimbininkei Katarzynai Myckai, kad tai – "virtuozinis veikalas, leidžiantis parodyti visas technines ir menines šio instrumento galimybes". Sunku pasakyti, ar tikrai taip yra, nes koncerte susidarė įspūdis, kad meniniu požiūriu šis kūrinys nėra vertingas. Kiekvienoje Koncerto dalyje kompozitorius naudoja tam tikrą vieną muzikinę formulę, ir ji nuolat kartojama pradeda nusibosti.

Kaip ir dera Koncertui, jame yra įvairių charakterių dalys, tačiau jų muzika gana paprasta, viena nuo kitos skiriasi ritmika, tempu. Deja, bet net ir ritmika, gal nepatogi atlikti marimba, klausytojams nelabai įdomi. J. Aleksa, kurio meniniu skoniu neįmanoma abejoti, orkestro garsais sukūrė labai griežtą ritminį "karkasą", kuriame delikati, romantiškai nusiteikusi solistė džiaugėsi, švelniai ir plastiškai atlikdama lėtą muziką, ir kiek blaškėsi, norėdama veržliai, beveik jausmingai atlikti greitus, ritmiškai sudėtingus epizodus.

iliustracija
Koncertas su Lietuvos kameriniu orkestru
M. Raškovskio nuotraukos

Maloniai nuteikė šios gražutės japonės bisui solo pagrotas nedidukas, delikatus, laisve alsuojantis kūrinėlis. Regis, šiai atlikėjai artimos smulkios formos pjesės.

Koncerto kulminacija tapo Jono Aleksos F. Schuberto "Tragiškosios" simfonijos traktuotė. Kaip žinia, kiekvienas patyręs talentingas atlikėjas turi vaizduotėje susikūręs idealų, tobulą to ar kito kūrinio meninį vaizdą, kurį stengiasi realizuoti garsais. Turėjęs puikią meninę intuiciją, įtaigų temperamentą, rafinuotą skonį, nepriekaištingus profesinius įspūdžius, nuolat tobulinęs savo traktuotes, intelektualus menininkas J. Aleksa siekė, kad jo interpretacijos būtų kilnios, labai tvarkingos, sukauptos, pripildytos gilios prasmės, įtaigios, maksimaliai atitiktų laikmetį. Jokių nereikalingų puošmenų ar atviro jausmingumo. Taip atrodė ne kartą klausantis dirigento parengtų programų.

Rugsėjo 28 d. nuskambėjusi F. Schuberto "Tragiškoji" simfonija buvo tarsi išankstinis requiem dirigentui ir Jo kūrybinei veiklai. Rimtis, maksimalus susikaupimas, asketiškai griežtas stilius, neįtikėtina jausmų ir minčių giluma, tragizmas, kunkuliuojantis didžiulis vidinis užsidegimas. Nors Simfonijos Finale J. Aleksai ir orkestrui prireikė ypač sukaupti dėmesį ir išeikvoti daug energijos, vidinių jėgų, Maestro nepagailėjo savo sveikatos ir bisui pakartojo nemažą šios dalies epizodą iki pabaigos, kur įtampa, grojant greitu tempu, išaugo, atrodytų, iki aukščiausio taško.

Įtaigaus, tyro, intelektualaus, pasišventusio muzikos atlikimui, nepaprastai reiklaus sau bei kitiems, siekusio tobulybės menininko – dirigento Jono Aleksos – įvaizdis ilgam išliks klausytojų atmintyje.