Įkyrios mintys

Jau senokai buvau grįžęs prie kažkada "7md" pradėtos "Įkyrių minčių" rubrikos. Net ir rubrika to nepavadinčiau – tiesiog savotišku "laisvu plotu", kurį, redaktoriui leidus, susigalvojau norėdamas pasamprotauti apie jaudinančias problemas. Pastaruoju metu neužsiimu "gryna" kritika ne tik todėl, kad neužtenka laiko: kaip vertinti ir kritikuoti kitus, kai pats darai tai, kas nusipelno kritikos? Tačiau vadybinė veikla, man regis, nėra pilnavertė be bandymo ją reflektuoti ir pažvelgti į reiškinius plačiau. Kartais pagalvoju, kad užsiimti ja verta tiek, kiek ji padeda kurti reiškinius, suteikiančius peno refleksijoms. Taigi šios mintys susijusios su kasdiene veikla, jos subjektyvios ir nepretenduoja į kritiką.

Neseniai pasibaigęs "Sirenų" festivalis sukėlė dvejopus jausmus. Nebūsiu originalus įvertindamas aukštą festivalio organizacinį lygį, bet toks jis ir turi būti, jei jau kalbame apie reprezentacinį renginį. Pagirtinas ir festivalio siekis nebūti tiesiog reprezentaciniu, o kelti klausimus apie šiuolaikinio teatro vietą ir reikšmę visuomenėje. Tačiau būkim atviri: šių metų festivalio klausimuose glūdėjo ir atsakymai. Nes argumentai buvo pateikiami taip, kad su jais sunku ginčytis, – reprezentacinėje scenoje ir su stipriu reklaminiu palaikymu, skelbiančiu, kad kiekvienas spektaklis savo kategorijoje "įdomiausias, ryškiausias, skandalingiausias".

Kultūrinio renginio sukeltas ažiotažas džiugina, tačiau kai diskutuotinas reiškinys pateikiamas kaip neginčytina vertybė, dingsta noras diskutuoti. Jei sumokėjęs nemažą kainą už bilietą ir nusiteikęs prasmingai praleisti vakarą teatre pasijutai jame svetimas, kaltink savo retrogradiškumą. Taip eilinis žiūrovas galėjo pasijusti po ne vieno šių metų "Sirenų" spektaklio, o pikčiausieji savo įniršį vėliau išliedavo komentuodami internete. Nenoriu dėl to kaltinti organizatorių, nes puikiai suprantu jų situaciją – jie pristatė novatoriškus Europos teatro reiškinius ir turėjo parduoti į juos bilietus, kad padengtų festivalio išlaidas. Bet šiųmetė situacija pademonstravo tam tikrą reklamos sukeltų lūkesčių ir publikos reakcijų neadekvatumą, kuris turbūt yra neišvengiamas, kai populiarinami novatoriški meniniai reiškiniai.

O apskritai, kur ta riba, už kurios novacija virsta rinkos preke, parduodama visoje suvienytoje Europoje? Ir kaip tai susiję su "socialinio teatro" tema, kuri buvo šių metų festivalio ašis? Klausiu, nes susidarė įspūdis, kad ne vienas spektaklis buvo sukurtas tarsi pagal jį vartojančios rinkos dėsnius. Tai reiškia, kad šiuolaikinė meno rinka ne tik adoruoja visuomenės kritiką ir novatoriškai maištingus išpuolius, bet ir sugeba juos tiražuoti bei pritaikyti skirtinguose kontekstuose, kurių skirtumai iš esmės nyksta ir unifikuojasi. Egzistuoja įvairios novacijos strategijos, kurios priklauso nuo talento ir individualaus meninio balso, o jis tiesiog yra arba ne. Todėl tiek daug imitacijų ir mažai originalių balsų. Kažkada maištingumas buvo neatsiejamas nuo naujų meninių idėjų. Šiais laikais tai vis dažniau tampa svetimas nebenaujas idėjas imituojančia saviraiška, nes, perfrazuojant išpopuliarėjusį posakį, – kiekvienas gali būti menininkas, kai tik apie tai sužino.

Mane domina tie atvejai, kai rinka pradeda diktuoti novatoriškam talentui. Štai O. Koršunovas – festivalyje parodytą jo "Tarelkino mirtį" sunku vertinti kitaip nei rinkos užsakymą. Tokio užsakymo spąstuose paradoksaliai atsidūrė ir jaunas talentingas ispanų dramaturgas Rodrigo García, po to, kai su savo maža eksperimentine grupe pateko į tarptautinius vandenis, kurių srovė neša "Mėsinės teatrą" vis skandalingesnių "žygdarbių" Europos scenose link. Kitokio pobūdžio rinkos užsakymu pavadinčiau belgų trupės "Victoria" kuriamą teatrą. Jame pateikiamos įvairios politinio korektiškumo dogmos, pasitelkiant iš Alaino Platelio, "Needcompany" spektaklių jau pažįstamą ir šiuolaikiniam flamandų teatrui apskritai būdingą performatyvumo estetiką. Šioje situacijoje bene garbingiausiai elgiasi vokiečiai iš "Rimini Protokoll", kurie savitai ir be meninių pretenzijų kalba apie juos jaudinančias visuomenės problemas, pasitelkdami jų dalyvių patirtį ir savo išmonę. Kūrybiškai tęsdami fluxus idėjas, "Rimini Protokoll" gali atsirasti bet kur ir sugeba išsisukti nuo apibrėžimų ne apeliuodami į bendras socialines problemas, o siekdami tiesioginio diskurso su atskiromis juos supančios visuomenės grupėmis.

Nudžiugino "Sirenose" pristatyti du vengro Árpádo Schillingo spektakliai "Juoda šalis" ir "Žuvėdra". Pirmiausia todėl, kad buvo galima susipažinti su asmenybe, kuri mąsto ne vien apie socialines problemas ir ne tik apie savo populiarumą. Ir kartu su savo įkurto "Krétakör" teatro grupe ieško atsakymų į klausimus, kodėl ir kaip jie šiandien gali kalbėti nuo scenos. Tai demonstruoja du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuos sieja vienodai aktyvus dėmesys skirtingoms šiandienio gyvenimo sferoms, – brechtiškai aštri ir sąmojinga socialinė satyra "Juoda šalis" ir kone stanislavskiško pradžiamokslio pagrindu sukurta jaudinamai intymi "Žuvėdra". "Krétakör" šiandien yra viena labiausiai festivalių graibstomų jaunų Europos grupių. Bet tai netrukdo jos lyderiui Árpádui Schillingui blaiviai vertinti savo kūrybą ir nuolat siekti atsinaujinimo.

Anot paties Schillingo, "Juodos šalies" estetika, nors publicistiškai aštri ir populiari festivaliuose, yra labiau kompromisinė ir jam jau ne tokia įdomi, kaip kamerinė ir iš pažiūros visiškai paprasta "Žuvėdra", nes kurti pastatyminėmis priemonėmis grindžiamą publicistinį teatrą yra lengviau, negu išsaugoti sunkiai atkuriamą autentišką aktorių egzistavimą scenoje. Toks teatras labiau pažeidžiamas ir jo rezultatas neprognozuojamas. Bet tokiame teatre iš naujo atrandama meninė tiesa ir ja grindžiamas bendravimo džiaugsmas, koks įmanomas tik teatre.

"Žmonės nebesugeba bendrauti, dabar atsiranda įvairios bendravimo simuliacijos, todėl ši problema mane labai domina", – kalbėjo Schillingas susitikime su jaunais lietuvių aktoriais, pradėdamas pasiruošimą kitąmet Vilniuje planuojamam jo seminarui. Ar tai nėra ir šiuolaikinio teatro bėda? Pastaruoju metu jo kūrėjai vis agresyviau siekia panaikinti "ketvirtąją sieną", skiriančia sceną nuo žiūrovo, tačiau šios pastangos veda tik prie dar didesnės takoskyros, kai tikroviškumas tėra melagingas triukas, o bandymai užmegzti kontaktą su žiūrovu – blefas. Pasitelkdamas provokacijos priemones teatras tarsi siekia neatsilikti nuo realybės televizijos, tačiau patenka į savo paties spąstus: galima manipuliuoti televizijos žiūrovu, bet ne teatro publika. Čia reikėtų atskirti komunikaciją nuo bendravimo, nors tai panašios sąvokos. Komunikacija yra pranešimo perdavimas, atliekamas daugiausia režisūrinėmis priemonėmis. Bendravimas remiasi aktorių sugebėjimu per vaidmenį užmegzti ryšį su žiūrovu. Žinoma, abiem atvejais situaciją valdo režisierius, tačiau tikslai ir priemonės skirtingi. Atrodo, kad pastaroji teatro kryptis šiandien aktualesnė. Būtent ji reabilituoja teatrą šiuolaikinės teatralizuotai vizualinės kultūros terpėje. Ir, beje, ne tik teatrą, – įdomiausi pastarojo meto filmai, pvz., Jimo Jarmuscho "Kava ir cigaretės", Kim Ki-duko "Tušti namai" grįžta prie paprasčiausių kino formų ir analizuoja bendravimą kaip centrinę problemą.

Turėčiau kažkaip reaguoti į kolegos iš Lenkijos Łukaszo Drewniakio repliką, kai, apžvelgdamas lietuvių teatro "vitriną" "Sirenų" festivalyje, jis diagnozavo jo krizę ir šiame kontekste kritiškai minėjo mano veiklą siekiant diegti meninius "eurostandartus". Neginu savo veiklos, nors Naujosios dramos akcija niekada nesiekė kurti jokių standartų. Ir manau, kad iš jos išėję įdomesni naujų pjesių pastatymai, kuriuos režisavo Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, Agnius Jankevičius, Marius Ivaškevičius, yra labai skirtingi teatrinių formų ir pjesių interpretacijų požiūriu. Bet sutinku, kad lietuvių teatras išgyvena ne pačius geriausius laikus dėl naujų idėjų ir asmenybių stygiaus. Galima, žinoma, ginčyti teiginį, kad lietuvių teatre nėra įdomių jaunų menininkų, o lenkų jaunieji kažkuo juos pranoksta. Tačiau kalbama ne apie tai. Mes neturime mechanizmų ieškoti ir ugdyti naujų asmenybių teatre, ir šis procesas kol kas vyksta stichiškai. Iki šiol daugiausiai šioje srityje nuveikė Jonas Vaitkus. Kalbant apie mokinius, jis galėtų būti gretinamas su šiuolaikinio lenkų teatro "krikštatėviu" Krystianu Lupa. Tačiau iš naujos kartos Vaitkaus mokinių kol kas dar nieko negalima pastatyti greta Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno. Ir kalta ne tik talento stoka, kurios neįmanoma išmatuoti pradedančio menininko kūryboje. Tiesiog naujoji karta ateina į teatrą žiaurios konkurencijos ir kovos už būvį metu. Ir yra priversta taikytis prie teatrų arba skirtingų projektų organizatorių pasiūlymų, kad apskritai galėtų dirbti.

Neseniai Menų spaustuvė šiai problemai spręsti sukūrė tęstinę programą "Ateinantys". Programa išties aktuali. Tačiau kol kas ji įgyvendinama nedarant realios atrankos. Programos rengėjų taktiką vaizdžiai galima nusakyti taip: atidarom šliuzus ir paleidžiam srovę, kuri turi įsukti spaustuvės "malūną" nesirūpinant, kiek vandens prabėgs pro šalį... Suprantu norą būti demokratiškais ir kuo labiau "matomais", tačiau iš demokratijos ir viešųjų ryšių menas neatsiranda. Anarchija irgi turi savo auditoriją, tačiau netoli nuveda.

***

Pastaruoju metu lietuvių dramaturgijos kūrėjų paieška pradėjo vykti visais frontais: Nacionalinis dramos teatras ir Menų spaustuvė kaip susitarę skelbia nacionalinės dramaturgijos atgaivinimo programas ir organizuoja naujų pjesių skaitymus. Panašią iniciatyvą netrukus žada paskelbti Kauno dramos teatras. Procesas sveikintinas, kad ir kokie būtų jo artimiausi rezultatai. Jo skatintojams linkiu kantrybės, nes talentingi dramaturgai ir įdomios pjesės neauga kaip grybai po lietaus, ką jau kalbėti apie jų pastatymus.

Vis dėlto minėtos iniciatyvos ir jų organizatorių deklaracijos kol kas rodo tik gan vienpusišką taktiką, kurią galima nusakyti taip: jūs rašykite pjeses, o mes pabandysime jas kaip nors pristatyti. Todėl ir turime daug pristatymų, bet labai mažai pastatymų. Pjesių skaitymai kaip žanras egzistuoja jau senokai, tačiau toliau retai kada pažengiama. Manau, taip yra iš dalies todėl, kad dabar teatrui rašantys žmonės jį mažai pažįsta. Net ir tokie autoriai kaip Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius vis dėlto yra labiau literatai nei dramaturgai. Turiu omeny ne kažkokių universalių dramaturgijos dėsnių išmanymą, o paties teatro pojūtį, kurį išsiugdyti galima tik dalyvaujant jo procese. Štai "apsidaužė" teatre Marius Ivaškevičius ir iš literato tapo dramaturgu, nes suprato apie šią profesiją kažką, ko iš esmės niekur nemokoma ir ko nekompensuoja talentas. Galbūt greta pjesių skaitymų galėtų atsirasti rašančiojo ir jam neabejingo režisieriaus "suokalbis", galintis virsti bendru darbu kuriant pjesę ir spektaklį. Juk taip kažkada gimė pirmoji naujos lietuviškos dramaturgijos "kregždė" Sigito Parulskio ir Oskaro Koršunovo "P.S. Byla O.K." (gaila, neprastęsta bendradarbiaujant), taip atsirado Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino "Madagaskaras" (nekalbu apie sceninei interpretacijai paaukotus pjesės fragmentus).

Apskritai, kalbant apie šiuolaikinę dramaturgiją ir jos skatinimo būdus, turėtume ne tik ieškoti vis naujų tekstų, o stengtis labiau integruoti potencialų dramaturgą į teatrą ir į spektaklio kūrimo procesą. Kol kas akivaizdu, kad teatrai ir atskiri režisieriai nepasirengę dirbti su pjesių autoriais, o tik laukia iš jų medžiagos savo repertuariniam "kostiumui". Ir jei ta medžiaga ne aukščiausios kokybės, viskas baigiasi pjesės skaitymu. Ratas užsidaro.

***

Keletas minčių apie Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus. Manau, kad dalyvavimas konkurse neatima teisės kalbėti apie aktualias šio teatro problemas. Juolab jei kyla klausimų, į kuriuos kol kas negaliu rasti atsakymų.

Štai kultūros ministras konkurso metu pareiškia, kad "teatro-skėčio" idėja, grindžiama koprodukcinio bendradarbiavimo principais, jam yra "visiškai nesuprantama", o naujai išrinktas Nacionalinio dramos teatro vadovas skelbia, kad šio teatro ateitį sies su bendrais pastatymais ir projektais.

Vis dėlto, ar bendri pastatymai ir projektai išties yra Nacionalinio dramos teatro "šviesi ateitis"? Nes klausant naujai išrinkto NDT direktoriaus pasisakymų susidaro įspūdis, kad iš vieno kraštutinumo sukama į kitą. Iki šiol šio teatro vadovai kaip nekaltas nuotakas gynė savo mūzas nuo jų garbę galinčių suteršti kažkokių "koprodukcijų". Dabar pradėta kalbėti vos ne vien apie tai. Ar tai reiškia, kad pats teatras neturi idėjų ir yra pasiruošęs prisijungti prie jam pasiūlytų arba skubės pats siūlytis?

Aišku viena – joks teatras šiandien neturi ateities be stiprios režisūros. Kol kas pas mus stipriausios režisūrinės pajėgos vaikšto po vieną ir nenori turėti reikalų su Nacionaliniu dramos teatru. Jos rūpinasi savo teatrais, ir su tuo NDT priversta skaitytis norėdama bendradarbiauti. Tačiau yra skirtingos bendradarbiavimo formos – viena, kai teatras tik šliejasi prie kitų produkcijos, ir kas kita, kai pats ją inicijuoja ir sugeba jos realizacijai pasitelkti partnerius. Šis kelias, be abejo, sunkiausias, tačiau, manau, jis perspektyviausias kalbant apie NDT kaip apie repertuarinį teatrą, o ne aikštelę. Ar naujiems jo vadovams pavyks juo žengti – parodys laikas.